Naktį – tik žvakės liepsna, šešėliai supa mane,
Šoka, tiek daug jų, jie šalti
Noriu pabėgti iš čia, tačiau šioje tyloje skęstu aš tamsoje
Varpas drasko tylą – nakties sparnai
Viršum žemės kyla tartum sapnai

Svajos – tik jos neišduos, sulaukt tikiuosi aušros
Krinta ant kryžių sniegas vėl
Mėnuo – jo vieno akis stebės manąsias naktis
Bet jis neklaus kodėl

Chrizantemų puokštės lydės mane
Gal šiąnakt ne vienas aš naktyje

Žvelgiu į dangų aš
Į tolimas žvaigždes
Tyli jų šalta šviesa
Ištiesiu aš rankas
Galbūt pasieksiu jas
Štai jos, skaidrios it rasa