Žinoma ir šis afigenas gabalas,mano įvertintas -10balų.

Panašu, kad šią dainą lengviau pamėgti iš live'ų nei studijinio įrašo. Gal tik dabar taip atrodo, reikės daugiau paleidinėti. Aišku, hats off to Tony Iommi čia. Ir dar, panašu, kad 5 akordai iš gitaros dalies pirmą kartą girdimos kažkur apie 2 dainos minutę yra paimti iš dainos "N.I.B". Nežinau, intentionally čia ar unintentionally, bet dainos negadina, tik tiek, kad primena apie galimą plagijavimą iš savęs :D Apskritai daina man tiesiog per daug nevientisa mano skoniui. Žodžiu, kol kas 9 iš manęs.

Prašau „įrėminkit“ šitą dainą, įtraukit į visus įmanomus geriausių sunkiojo roko / metalo dainų topus ir t.t. Čia yra tiesiog septynios minutės taškymo. Vis stiprėja nuomonė, jog būtent Dirty Women yra mano mėgstamiausia Black Sabbath daina, o jei ir ne, tai tikrai kažkur top5-uke. Didžiausia žvaigždė šioje dainoje yra Tonis su savo niekaip neišsisemiančiomis, išplėtotomis soluotėmis. Tiesiog guitar hero muzika, bet neperspaudžiant, labai gerai įsipaišant į visą dainos tekstūrą. O tekstūrą labai gerai užpildo Geezer'io bosas, jis šioje dainoje skamba nuostabiai. Bill'o energija nenumaldoma. Galbūt Ozzio vokalas nėra nuostabiausias, bet vienas dalykas apie jo performansą šioje dainoje man labai patinka: ta dichotomija, kurią jis sukuria su savo kiek nosiniu balsu pirmojoje dainos dalyje ir perėjimas į labai earthy, beveik growl'inį balsą „Oh dirty women...“ strofoje. 10 su pliusu.

Įdedu visą pluoštą šios dainos live'u. Techniškai turbūt stipriausias yra Hammersmith Odeon 1978-ųjų atlikimas, ypač iš Ozio perspektyvos, jis ten dar geriau spaudžia negu studijoje. Bet to įrašo kokybė ne pati nuostabiausia. Dėl to dažnai renkuos Ozzfest 1999-ųjų live'ą, kuriame Tony Iommi gitara skamba labai sinister. Taip pat neblogas yra The End atlikimas, bet Clufetos mano nuomone truputį strugglina su partijomis, kurios tiesiog sutvertas Ward'o rankoms. Bill'o būgnavimas yra one of a kind dalykas dažniausiai.