Intencijomis nepagrįsta politika (II dalis)

PROLOGAS

Kam rūpi kažkokie paauglio verkšlenimai, jei tas paauglys yra nieko neišsiskiriantis jaunimo balsas, internete skleidžiantis įvairios pakraipos kliedesius, nepaisant jų potekstės, filosofinės vertės ar aktualumo. Galiu pasakyti, jog tokiam, kaip aš, turėti potencialių skaitytojų yra kažkas vertingo, jaučiamas apčiuopiamas populiarumas, nors ir minimalaus lygmens, tačiau įvertinimas yra reikšmingas, ypač smagu, kai tavo rašliavą paskaito koks nors žmogus ir ją įvertina, nepaisant to, ar jo nuomonė teigiama, ar neigiama. Bet faktas tame, jog mano įdirbis nenuėjo šuniui ant uodegos, o ir intencijos (konvertuojant į buitiškesnę kalbą: tikslai) vis tik atsipirko, ir sakyti, jog jų vertė buvo nulinė, būtų ne tiek nekorektiška, kiek paradoksalu ir neišmintinga. Todėl praeitame dienoraštyje keltas sentencijas galima ir atmesti, nes šiame dienoraštyje verčiau būtų įvesti tam tikro pozityvo, kad darbymetis dar toli (juk mokėti išnaudoti 3-4 dienas taip, kad jas atsimintum ir po mėnesio yra talentas) ir jo šmėkla tenesivaidena manajame ketursieniame kambaryje, ir tikiuos, kad šitos pragaištingos šmėklos daugiau nepūsiu į šį, galbūt paskutinį šios vasaros dienoraštį.

I SKYRIUS: ISTORIJOS APIE VASARĄ

Būtų nekorektiška, jei sakyčiau, jog ši vasara galėjo neegzistuoti. Keletas praeitų vasarų tikrai galėjo neegzistuoti, bet šioji tikrai buvo vertinga. Kai kurios keltos intencijos vis tik nebuvo įvykdytos. Galbūt šios vasaros politika jomis ir nebuvo grįsta, buvau labiau pasinėręs į lengvą laiko ir gyvenimo tėkmę, tą lengvą poilsį, ir jokios chemijos manęs nekvaršino. Vis tik šią vasarą pajaučiau ir tai, jog ne vien gamtos mokslai yra mano domėjimosi sritys. Gal kelto tikslo, kad perskaitysiu 10 knygų ir neįvykdžiau - perpus mažiau ir užtenka, bet supratau dar kelias tokias plačias savo domėjimosi rūšis: filosofija, politika (ne toji, kuri siaučia nūdienos Seimuose ir Vyriausybėse, nors Butkevičiui, neslėpsiu, simpatizuoju daug labiau nei ex-premjerams Kirkilui ir Kubiliui) ir religija. Šios trys sritys gal ir ne visai naujos, bet mano iškeltame domėjimosi spektre tai nauji įrašai. Ko negalėčiau pasakyti apie muziką, nes šia domiuosi jau kokius trečius ar ketvirtus metus. Išties muzika buvo tas objektas, į kurį buvo nukreiptas mano žvilgsnis pastaruosius mėnesius. Galiu pasigirti nuveikęs daug naudingų dalykų music'o bendruomenės labui. O ir mano aprašymo-recenzavimo projektas "Ispaniškas progrokas" dar nesibaigia. Laukite ketvirtosios dalies apie vieną žymią Ispanijos progresyviojo roko grupę. Knygos, muzika. Kas dar? Sakykime, kad daug skiriau dėmesio ir dviračiui. Pagrindinės savo ekspedicijos dviračiu dar neįvykdžiau, bet gal kurią nors dieną dar pavyks. Bet kad padoriau pažinau rajoną, kuriame gyvenu, tai tikrai. Man į atmintį įsirėžė tie apaugę laukai regione tarp Sirutiško ir Vaidatonių, kuriais teko riedėti daug atkentėjusiais mano dviračio ratais, kai per dieną tekdavo susukti ir po 50 kilometrų, kas dar palyginti nėra labai daug. Bent jau turėčiau pasakyti, kad mano kojos irgi buvo užgrūdintos tam tikram fiziniui darbui. Taigi, intelektualinė, mėgstama ir sportinė veikla buvo vykdytos per vieną metų laiką - ar galima tokią vasarą atmesti. Nors ir tai, šioji dar nebuvo tobula, tačiau bent jau tobuliausia iš pragyventų. Savo naudingųjų veiklų bandysiu neatsisakyti ir darbymečiu, jei tik bus to laiko brangaus. Net primiršau jo brangumą. Teks prisiminti. Vėl "Pragaištingoji Šmėkla" vaidenasi.

II SKYRIUS: KASDIENYBĖ GAL NEBUS NIŪRI (?)

Deja, šmėkla vėl pasirodė eteryje ir prisimenu pernai metus, kada darbiniai krūviai nebuvo maži ir nelabai galėdavau suvokti, kaip kiti dar gali eiti į muzikos mokyklą ar kalbų mokyklą. Apskritai, tas laiko taupumas man buvo nesuprantama sąvoka. Grįžti namo vakare, su skaudančia galva, o dar gausybė namų darbų ir kitų velnių. Šiemet norėčiau savo laiką paskirti naudingiems tikslams, galiausiai atrasti ir laiko taupumo apraišką, galbūt esant motyvacijai to darbo, kurį darai, atsiranda ir mažesnis poreikis nenaudingam dykinėjimui laisvalaikiu. Negaliu visiškai teigti, jog pats esu tinginys ir grįžęs namo krentu ant sofos ir žiūriu televizorių bei nieko naudingo nedarau. Galbūt tokių altruistinių darbų ir nepadariau, tokio tikslo nekeliu ir šiems metams. Aš plėsdavau savo žinių ratą, kiekvieną dieną skirdavau papildomo laiko būtent mokslui. Ir man tai atsipirko labai puikiai. Nesitikiu tokios pat sėkmės šiemet, bet galbūt, ta motyvacija ir įdirbis yra lemiami veiksniai, todėl pasistengsiu dėti savo energijos indėlio daugiau, tačiau stengtis nepervargti, nes fizinis nuovargis yra baisus dalykas, o psichologinis nuovargis yra pragaištingas ir lemiantis veiksnys, blogio pranašas pabodusioje nūdienoje. Tikiuosi tokių pabaisų nesutikti ateisiančioje kasdienybėje. Reikia labiau pasirengti psichologiškai, galbūt vėl praktikuoti meditaciją ar kitą psichologinio nusiraminimo apraišką, atrasti sau tinkamą religiją ir pasiskelbti jos atstovų bei sakyti jos maldą, o ne "Sveika Marija", kuri visuotinai pasiskelbusiam ateistui yra nepriimtina. Vis tik, šią vasarą supratau, dar ir mielas rašytojas Hermanas Hesė, kurį galėčiau pavadinti šios vasaros favoritu tarp skaitytų autorių, įtikino, jog religija reikalinga, galbūt net būtina kiekvienam žmogui, nepaisant, kas tai per religija. Žmogus religiją gali ir pats susikurti, tikėti savais dievais ir kitomis sakralinėmis apraiškomis. Tokią malonę bandysiu atrasti ir aš. Galbūt net susikursiu krikščionybės ar islamo vertą religiją. Taigi, esu tikras, jog atėjus sunkiam momentui, rasiu metafizinių būdų išgydyti aptingusią ar apsirgusią sielą. Psichologinis pasiruošimas yra, tuo labiau, mano valia dar ne tokia supūvusi, ir mane daug kas pažymėdavo ryžtinga persona, tai viskas tvarkoje. Kitokio pasirengimo nereikia. Didžioji dalis fizinės energijos atsiranda iš psichologinių paskatų, todėl svarbiausia būti psichologiškai sveikam. 

III SKYRIUS: NEVERTA STENGTIS DĖL KITŲ

Daug kartų teko susimąstyti, kodėl mano gana ekscentriškas charakteris nėra priimtinas plačioje visuomenėje. Vis tik teko suprasti, jog tai netgi teigiamas kriterijus, nes jaustis išskirtiniu yra gėris. Netgi didžiuojuosi tuo, kad esu intravertas, nes ekstravertų yra daugiau, taigi, aš esu mažuma, bent jau ne tai didžioji masė tų nuobodžių džiaugsmingų pochuistiškų išsišokėlių. Apskaičiuojantis rimtuoliai taip pat nėra gera charakterio savybė, todėl dažnai bandau savyje atrasti viduriuką. Ne dėl to, kad įtikti visuomenei ir artimiems žmonėms. Būtent dėl to, kad siela nuo to sveikesnė ir pats labiau didžiuojies savimi, kai įvykdai tam tikrą tikslą. Na o bet tačiau (Atsiprašau Rutonės, jei jis man neleistų pavartoti šio nuplagijuoto posakio), tas jautimasis išskirtiniu, bet tavęs nevirškinimas visuomenėje kartais psichologiškai vargina. Nors aš seniai pasakiau, kad nei vieno draugo neturiu. O užtarėjų turiu, bet jų patikimumas nėra šimtaprocentinis, tuo pačiu ir labai abejotinas. Šimtaprocentinio patikimumo negali tikėtis net iš pačio savęs, ką jau kalbėti apie bet kokį kitą žmogų, net apie tą, kuris gyvena gretimame kambaryje, o galbūt ir miega toje pačioje lovoje su tavimi. Tačiau, ar reikalingi šimtaprocentiniai užtarėjai? Visada man savarankiškumo sąvoka asocijavosi su valdingo žmogaus charakteriu, bet palaipsniui suprantu, jog marionetėms čia vietos nėra, o savarankiškumas, nepriklausomai nuo jo laipsnio ar dydžio, yra būtinas kiekvienai asmenybei. Ne dėl to, kad įtikti visuomenei, dėl to, kad išgyventi šitoje kasdieninėje "vampyriškoje" visuomenėje. O šimtaprocentinių užtarėjų nėra vien dėl to, kad kiekvieną egzistuojantį individą valdo egoizmo faktorius. Jau kažkada seniau sakiau, jog nėra tokio žmogaus, kuriame bent 50% visos charakterio terpės neužimtų egoizmas. Žmogaus prigimtis egoistinė ir nelabai tikiu pasakomis, kad tas paaukotų savo gyvybę dėl sūnaus. Aišku, tokių tragiško likimo bepročių gal ir yra, bet man nėra suvokiama pasiaukojimo sąvoka. Matyt, dar neturėjau tokio žiaurios likimo iškeltos akistatos, kad galėčiau taip kontraversiškai atmesti šią teoriją, tačiau bet kuriuo atveju, ji prieštarauja mano įsitikinimams. Taigi, galiausiai prieinu išvadą, jog žmogaus pastangos įtikti visuomenei neturi intencijos, o dažnai ir yra bevaisės. Visos žmogaus pastangos pakeisti save turėtų būti nukreiptos tik turint priežastį "dėl savęs". O ir savęs keitimas, man atrodo, yra beprasmiška intencija, vien dėl to, kad charakteris formuojasi iki 12 metų (kitur įvardijamas ir dar mažesnis amžius, bet šita riba man yra įtikinama), o peržengus tą ribą jūsų būdas keisis nebent minimaliai, įtakotas tam tikrų aplinkybių (šeimos, tragiško ar džiaugsmingo likimo, galbūt socialinės, ekonominės bei politinės santvarkos kitimo), o užgaida keisti save kardinaliai man skambėtų absurdiškai. 

EPILOGAS

Vis tik tiek likimas, tiek visas gyvenimas yra labai peripetiški dalykai ir juos nagrinėti įdomu, nors ir tai atrodo kiek beprasmiškas dalykas, nes naujo išradimo nepadarysi, tik tiek, kad mąstydamas egzistencialistinėmis temomis prarysi kažkiek laiko ir naudos sau tikrai daug nepadarysi. Nu gerai, gal smegenis ir pramankštinsi. Vis tik nemanau, kad šis dienoraštis sulauks labai daug gerbėjų. Bet dėl to nevertėtų jaudintis, nes aš nesu toks, kuris visomis keturiomis bandytų plėšytis dėl šiokio tokio populiarumo. Man jis reikalingas tik minimalus, o didelės sekėjų bangos man išvis nereikia, svarbu būtų tie keli nešimtaprocentiniai užtarėjai. Būtent kiekvienam žmogui linkiu turėti bent vieną abejotino patikimumo užtarėją ir neverkšlenti dėl to, kad jūs niekam nerūpite. Taip nėra. Ir mano pasakaitė baigta.