Tai įvyko prieš tūkstantį metų
Maždaug praeitą rudenį
Nuo to karto man mėtai sapnus
Ir rytais mane budini

Tai įvyko prie upės auštant
Kai tavo kūnas keistai nušvito
O tu sakei: „Nebijok, aš patyrus
Man taip retkarčiais būna iš ryto“

O už durų – kitapus upės
Gulėjo tavo mirę kariai
Visi nuogi, po pusę degtuko
Rankoj. Ką tu jiems padarei?

Tu šypsaisi: „nejaugi tu nežaidi?“
Ir dar vienas kūnas susmunka
„O kas dėl jų, sakai, tai mes tik sprendėm kuris
Ir visi jie ištraukė po trumpą...“

Miegas neėmė – tik darėsi keista
Visos tiesiosios sukos į ratą
„O dėl nuodėmių – dabar tau viskas atleista
Tu matai kaip nei vienas nemato“

Ir iš upės išskridus visoms žuvims
Aš supratau, kad bijau šito ryto
O tu sakai: „nebijok, aš žinau ko tau reikia...“
Ir drabužiai patys nukrito

Tai įvyko prieš tūkstantį metų
Maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
Kažkas tyliai paseka

Tai įvyko prie upės auštant
Mano akys susmigo į ją
O ji pasakė: tau pasisekė, nes tie, kurie matė mane
Dabar jau visi seniai danguje

Toliau nebuvo nieko daugiau
Kareivių kūnai ir sustingusios žuvys
Tą rytą ėmiau suvokt, kad gimiau
Ir supratau kam reikalingas liežuvis

Bet tu likai manyje ir dabar
Ir po tūkstančio metų rudenį
Kiekvieną naktį man mėtai sapnus
Ir tik tu rytais mane budini