Tu tarei , kad nebelauksiu tavęs ir nusijuokusi nubėgai keliu
Žinau , kad kelias šis atgal neparves , bet vistiek nelaukt negaliu
Tu sakei , kad nemylėčiau tavęs , už tai vienatvei vyno taurę keliu
Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs , nemylėti vistiek negaliu

Pried.
Gal kada nors dar tavęs sulauksiu kaip žolė lietaus
Kuris perpus vienatvės dulkes nuplaus ir baltoje migloje abu priglaus
Gal kada nors dar tavęs sulauksiu kaip rudens audros
Ir ašarom savom išlaimins dangus, o žaibo stygom lietus tik mudviem gros

Vis regiu akimirką su tavim , kai pabučiavusi nubėgai keliu
Gal tai tebuvo sapnas , bet širdim netikėt vistiek negaliu
Tu sakei , kad nemylėčiau tavęs , už tai vienatvei vyno taurę keliu
Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs , nemylėti vistiek negaliu

Pried.