(Fripp/Sinfield)
Happy family, one hand clap, four went by and none come back.
Brother Judas, ash and sack, swallowed aphrodisiac.
Rufus, Silas, Jonah too sang, "We'll blow our own canoes,"
Poked a finger in the zoo, punctured all the ballyhoo
Whipped the world and beat the clock, wound up with their share of stock.
Silver Rolls from golden rock, shaken by a knock, knock, knock.
Happy family, wave that grin, what goes round must surely spin;
Cheesecake, mousetrap, Grip-Pipe-Thynne cried out, "We're not Rin Tin Tin."
Uncle Rufus grew his nose, threw away his circus clothes
Cousin Silas grew a beard, drew another flask of weird
Nasty Jonah grew a wife, Judas drew his pruning knife.
Happy family one hand clap, four went on but none came back
Happy family, pale applause, each to his revolving doors.
Silas searching, Rufus neat, Jonah caustic, Jude so sweet.
Let their sergeant mirror spin if we lose the barbers win;
Happy family one hand clap, four went on but none came back
Nesuprantu, ar taip išreiškiama psichodelika, bet tas trūkčiojimas man asocijuojasi su grynu įrašo broku. Manau su šia daina Crimsonai perlenkė lazdą. Tik fleitos improvizacija kiek taiso padėtį. Kūrinys tik die hard fanams arba dar apsirūkusiems.
Prasta įrašo kokybė, lyginant su tuo, kurį aš turiu. Tiesiog vokalas modifikuojamas per vokoderį (ką naudojo ir įvairūs elektronistai, pvz tuo pat metu egzistavę Kraftwerkai, o pas King Crimson'us jau 1969-aisiais tai buvo naudojama - prisiminkime „21st Century Schizoid Man“). Čia sunkiai sekasi tai pavadinti psichodelika. King Crimson visgi talpinama į eksperimentinio roko lentyną, tai čia vienas iš tų atvejų, kada King Crimson viršijo visus limitus. Hardo fanams nepatiks, nes nėra jokio sunkumo, visos instrumentinės partijos palaidos - elektrinis pianinas, saksofonas ir fleita sau, gitara sau, bosas irgi improvizuoja. Tai pavadinčiau kažkokiu free experimental jazzrock, nes kūrinys tikrai velka stogą savo betvarke. Mėgstantiems įprastines struktūras perliukų King Crimson repertuare net neverta ieškot. Nors aš šitam kūriniui irgi nelabai simpatizuoju, kaip ir visas Lizard albumas man yra problematiškas ir labiausiai nesuprastas iš viso grupės repertuaro.
Nesuprantu, ar taip išreiškiama psichodelika, bet tas trūkčiojimas man asocijuojasi su grynu įrašo broku. Manau su šia daina Crimsonai perlenkė lazdą. Tik fleitos improvizacija kiek taiso padėtį. Kūrinys tik die hard fanams arba dar apsirūkusiems.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
2015 m. spalio 1 d. 15:59:51
Prasta įrašo kokybė, lyginant su tuo, kurį aš turiu. Tiesiog vokalas modifikuojamas per vokoderį (ką naudojo ir įvairūs elektronistai, pvz tuo pat metu egzistavę Kraftwerkai, o pas King Crimson'us jau 1969-aisiais tai buvo naudojama - prisiminkime „21st Century Schizoid Man“). Čia sunkiai sekasi tai pavadinti psichodelika. King Crimson visgi talpinama į eksperimentinio roko lentyną, tai čia vienas iš tų atvejų, kada King Crimson viršijo visus limitus. Hardo fanams nepatiks, nes nėra jokio sunkumo, visos instrumentinės partijos palaidos - elektrinis pianinas, saksofonas ir fleita sau, gitara sau, bosas irgi improvizuoja. Tai pavadinčiau kažkokiu free experimental jazzrock, nes kūrinys tikrai velka stogą savo betvarke. Mėgstantiems įprastines struktūras perliukų King Crimson repertuare net neverta ieškot. Nors aš šitam kūriniui irgi nelabai simpatizuoju, kaip ir visas Lizard albumas man yra problematiškas ir labiausiai nesuprastas iš viso grupės repertuaro.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. spalio 1 d. 14:45:15
Nesuprantu, ar taip išreiškiama psichodelika, bet tas trūkčiojimas man asocijuojasi su grynu įrašo broku. Manau su šia daina Crimsonai perlenkė lazdą. Tik fleitos improvizacija kiek taiso padėtį. Kūrinys tik die hard fanams arba dar apsirūkusiems.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly