Lengvas atodūsis ir šalti lašai.
Ko gi tu ironiškai šypsais?
Kažkur ties dvidešimt septintu aukštu
Pakibęs tarp sienų keturių.
Norėjai pabūti arčiau žvaigždžių
Ir neturėjai laiko pasakyti: Myliu..
Jauties lyg paukštis be sparnų
Vis ieškantis erdvių, dausų..

Priedainis:
Na sustabdykit jas
Tas krentančias danguj žvaigždes.
Na nusiimkit kaukes
Juk ji visai šalia.

Nes meilė plaka mūsų širdyse.
Telefone balsas banalus.
Vėl rojaus užtrenkė vartus.
Ir šis pasaulis ne toks jau nuostabus
Jei tik jame vėl įkalintas žmogus..
Priedainis
Ir vėl ties dvidešimt septintu aukštu
Taip paniškai ramu.
Vėl veidrody kalbėtis su dvyniu
Paklaust kuo aš
Kuo aš jam esu.

Priedainis: