Jau nubėgo rudenio palaukėm
Tartum mirksnis vasara trumpa,
Susitikom, kai paukščiai klykė naktį,
Troškom vieno - ne smilkti, o tik degti.
Mus liūliavo ir jūra, ir debesys,
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!
O netolies degė laužai,
O netolies šoko, dainavo,
Mums tos ugnies buvo mažai,
Mes džiugesy paskendome visi.
Mes neliejom ašarų, kai liko
Paskutinė rudenio naktis.
Išsiskyrėm, kai paukščiai skristi kilo,
Ošė meile mūs medžiai žalio šilo.
Tik vaitojo ir jūra, ir debesys,
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!
Tik dabar, kai pučia šaltas rudens vėjas,
Aš jaučiu, kaip man trūksta tavęs, Kristina...
Ar ne per lengvai mes pasakėme vienas kitam sudie, Kristina...