Tuomet DIDŽIOJI BANGA, kaskart vis gražesnė ir pilnesnė, pasiglemžusi serso,
apgaubė MERGAITĘ savo plačiais vandenimis, o jos gražios akys iš putų buvo kaip
tikros. Jau seniai DIDŽIOJI BANGA norėjo padaryti MERGAITEI kažką gero, bet
nežinojo kaip. Dabar, kaip tai visuomet daro banga, ji suklupo ant kelių, atsargiai
nugramzdino MERGAITĘ į save, ir, pakvietusi mirtį, ketino laikyti tą nelaimingą
kūdikį savo glėbyje amžinai. MERGAITĖ nuščiuvo, nurimo, pakluso, suvokė
BANGOS ketinimus. Deja! Ji vis išsprūsdavo iš Bangos glėbio, ir nežinia, ko
daugiau buvo tame šokyje - meilės, mirties ar beviltiškumo. Vėl sutrimitavo
TRIMITININKAS, sumušė į savo būgną BŪGNININKAS, susirinko JŪRŲ
AUGALAI ir ŽUVYS, DELFINAI ir JŪRŲ OŽIAI. Ar jie žinojo, ar jautė, ką
regėjo? Ir nepastebėjo, kai išsekusi BANGA, dar kartą pabandžiusi išsviesti
MERGAITĘ į paviršių, sukniubo, išblėso. MERGAITĖ, pagavusi JŪRŲ OŽIŲ
svaidomą smuiką, begalinės vienatvės apimta, palietė jo stygas.
Dienos dainų siūlymai