Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Į dangų pakilo margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje išskleidė savo sparnus.

Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.
Sapnai ir šešeliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių, kelių nebedrums, nebedrums...

Mes skaisčiąją saulę dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversime žėrinčiais saulės gėlynais.

Ir tarė margieji, suplojo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Svajotosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemėj užgims pranašauta diena.
Oooo, diena, ooooo diena...

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Ir nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

Negrįžo į žemę margi sakalai...
Negrįžo į žemę margi sakalai...
Broleliai, negrįžo į žemę margi sakalai...
Broleliai negrįžo...