Miegos Tėvynės sodai numylėti,
Ir vyšnios supsis į šerkšnų skaras.
Sugrįšiu aš pro seną kaimo klėtį,
Pro tėviškės išlaužytas tvoras.

Bus Nemuno širdis nustojus plakti,
Žiema ledinį kaspiną išties.
Palauk manęs Kūčių žvaigždėtą naktį
Prie šulinio palinkusios svirties.

Bet nieks nelauks manęs — namuos bus tuščia,
Beržai išgriautą tėviškę bylos,
Ir nieks nepalydės į dalią rūsčią,
Tik vienkiemy šuva piktai sulos.