Tik žodžiai, sparnuoti, lapais pabyra į vėją,
Tik žemė kraują sugers, žemė išdžiūti spėjo,
It savo rankomis, visa kas gyva kviečia,
Keliais į juodąją dirvą, pirštai žarijas liečia...

Atvėrė žaizdą, srūva kraujas,
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis...
Kas išpažįsta savo rankomis sukurtą,
Protu pavergtą apakins širdis...
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegrįš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tiesiai į dangų, krinta iš rankų,
Tik nespėja akis sužiūrėt…
Kyla it liepsnos, užkeikimai ir burtai,
Tylomis tolimos praeities…
Aidi nuaidi, pavirsta į šaltį,
Sustoja vanduo į ledą…
Tiesiai į dangų, nuo barzdos,
Paskutiniai midaus lašai…

Atvėrė žaizdą, srūva kraujas,
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis...
Kas išpažįsta savo rankomis sukurtą,
Protu pavergtą apakins širdis...
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegrįš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tik toliai vingiuoti, suteka upėm į pradą,
Tik mėnuo vėliai numirs, mėnuo ramybę rado,
Iš tyro šulinio, sudrumstos akys šviečia,
Rankos lyg Jievaro šakos, visa, kas gyva, kviečia...