Pažadins bures ne vėjas,
Tamsos nasruose spinduliai
Tik pavirsta į naktį.
Begalė vėlių regėjo,
Kaip atsimušė bangos
Į trupantį ašarom akmenį.
Prikelia miegantį medį,
Neprabudę, ugny tebegimstantys
Vakaro toliai.
Atpažino, sveikino vedlį
Amžinai susisukę,
Žalčiais išsibudinę broliai.

Išvaduotą kryžkelės grobį,
Smėlio kopomis vedė
Ir rodė kelią iš žemės.
Užsitraukia debesys juodi,
Tik ramybė žvaigždžių
Į nebūtį akliną slepias.
Kol į pilnatį žvelgė akys,
Neprabėgo naktis
Net akimirka tęsėsi amžiais.
Nesugrįšime namo patys,
Išdžiovinę irklus
Palydėsime vakarą paukščiais...