Aš tai vadinu subtiliu muzikos grožiu, kuris kartais būna užsislėpęs ir kurį ne iš karto pamatai, o tik sugrįžus po kurio laiko. Tai byloja apie autorių ir muzikantų talentą ir meistriškumą, o turbūt labiausiai, kas muzikoje svarbiausia - sielą. Tam reikia ir tam tikros nuotaikos ar būsenos, kad kūrinys įsiskverbtų į tave ir paliestų, taip, kaip reikia. Man dažniausiai taip būna su labiau atmosferine, minimalistine ar lėtesnio tempo muzika. Ne išimtis yra ir šis Hammill'iškai teatrališkas, bet ir labai simfoninis kūrinys - visgi išskirtinis sutvėrimas, kuriame subtilaus grožio apstu.
Visas Fireships albumas man būtent yra toks, kuris nebūtinai iš karto patiko, bet sukėlė jausmą, kad norėsiu sugrįžti prie jo ir kad kada nors pamatysiu jį kitomis akimis (ar tiksliau, išgirsiu kitomis ausimis). O kas dar įdomiausia, tai kad ausys neišgirsta kitaip tik kartą, ir įspūdis nenusistovi, bet tas įspūdis ir toliau keičiasi laikui bėgant, tarsi daina mirguliuotų įvairiomis spalvomis, o tu vis įžvelgtum naujų.
Dažniausiai 10 duodu tik ypatingai nubloškiantiems ir asmeniškai rezonuojantiems kūriniams, o Gaia yra pakankamai paveikus kūrinys, kuris, mano akimis (ar ausimis), tikrai vertas 9. Bent jau šią dieną ir valandą.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Tai daina, apie kurią mano nuomonė apsivertė 180 laipsnių kampu. Kai nagrinėjau Fireships albumą maždaug 2022-aisiais, man Gaia pateko į „nelabai įdomių, pernelyg atmosferiškų trijų paskutinių albumo dainų“ segmentą ir jai neskyriau daugiau dėmesio. Bet štai prie Fireships grįžtu po kelerių metų pertraukos ir save pagaunu užstrigusį šioje dainoje. Ši daina tiek muzikaliai tiek lyriškai tikrai atskleidžia, koks stebuklas yra mūsų Žemė ir kaip kiekvienas sutvėrimas turi prasmę. Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, dainoje švelniai remiamasi į graikų mitologijos pradą apie iš chaoso atsiradusią Gają (žemę, kurioje viskas turi prasmę ir funkciją). Muzikinė aranžuotė tokia tyra ir skaidri, lyg tikrai būtų apie pirmapradžius mūsų esybės dalykus. Hammill'is vokaliai irgi dėsto mintis nebūdingai jam ramiu baritonu.
Nežinau ar kada esu tokį fokusą daręs, bet keičiu balą iš 7 tiesiai į 10-uką. Puikus pavyzdys, kaip kartais tam tikroms dainoms atsiverti į tavo sielą reikia laiko.
Pamenu kokiais 1985ais kai Lietuvoje dar nebuvo Dievo, rimtesniu baznyciu, renginiu, katinas leopoldas buvo pirmas krikscionis neses Dievo zinia i dar sovietine sali.
Jei esi geras – viskas lengva kelyje,
O kai atvirkščiai – sunku ir tamsu darosi tiesiog.
Pasidalink su kiekvienu džiaugsmu savo tyru,
Sėk aplinkui juoką skambų ir tyrą.
Jei dainas dainuoji – linksmiau pasidaro,
O kai atvirkščiai – nuobodu ir pilka, be gal
Daina Jei esi geras leopoldas.
Lietus basas per žemę nubėgo,
Klevams per pečius tapšnojo delnais.
Jei diena giedra – gera ir miela,
O kai atvirkščiai – liūdna pasidaro visai.
Girdis, kaip skamba aukštai danguje
Saulės spindulių stygos šviesios.
Jei esi g
tokį smulkų, drebantį žmogelį:– Na, o tu kokio masto nusikaltėlis? Ką stambaus prasukai?Žmogelis nuryja seilę ir taria:– Aš naktį ežere su tinklais dvi lydekas sugavau... Ketvirtasis:
- O as RUKI VVERH daina A GDE ZE VY DEVCHONKI kaimu vestuvese su lietuv
Anigdots. Aš esu programišius. Įsilaužiau į Pentagono serverius, nukopijavau slaptus failus. Valstybės saugumo grėsmė!Antrasis atsiremia į sieną:– Aš – tarptautinis ginklų prekeivis. Aprūpindavau ištisas armijas. Pasaulinis mastas!Atsisuka abu į trečiąjį,
Erotomanas: Sto pensando a noi
Patrakus senute: Can't stop thinking of you
Eros: ono umana situazioni
Patrakus: They're just human contradictions (R.I.P.)
2026 m. gegužės 7 d. 18:13:41
Aš tai vadinu subtiliu muzikos grožiu, kuris kartais būna užsislėpęs ir kurį ne iš karto pamatai, o tik sugrįžus po kurio laiko. Tai byloja apie autorių ir muzikantų talentą ir meistriškumą, o turbūt labiausiai, kas muzikoje svarbiausia - sielą. Tam reikia ir tam tikros nuotaikos ar būsenos, kad kūrinys įsiskverbtų į tave ir paliestų, taip, kaip reikia. Man dažniausiai taip būna su labiau atmosferine, minimalistine ar lėtesnio tempo muzika. Ne išimtis yra ir šis Hammill'iškai teatrališkas, bet ir labai simfoninis kūrinys - visgi išskirtinis sutvėrimas, kuriame subtilaus grožio apstu.
Visas Fireships albumas man būtent yra toks, kuris nebūtinai iš karto patiko, bet sukėlė jausmą, kad norėsiu sugrįžti prie jo ir kad kada nors pamatysiu jį kitomis akimis (ar tiksliau, išgirsiu kitomis ausimis). O kas dar įdomiausia, tai kad ausys neišgirsta kitaip tik kartą, ir įspūdis nenusistovi, bet tas įspūdis ir toliau keičiasi laikui bėgant, tarsi daina mirguliuotų įvairiomis spalvomis, o tu vis įžvelgtum naujų.
Dažniausiai 10 duodu tik ypatingai nubloškiantiems ir asmeniškai rezonuojantiems kūriniams, o Gaia yra pakankamai paveikus kūrinys, kuris, mano akimis (ar ausimis), tikrai vertas 9. Bent jau šią dieną ir valandą.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2026 m. gegužės 7 d. 03:37:55
Tai daina, apie kurią mano nuomonė apsivertė 180 laipsnių kampu. Kai nagrinėjau Fireships albumą maždaug 2022-aisiais, man Gaia pateko į „nelabai įdomių, pernelyg atmosferiškų trijų paskutinių albumo dainų“ segmentą ir jai neskyriau daugiau dėmesio. Bet štai prie Fireships grįžtu po kelerių metų pertraukos ir save pagaunu užstrigusį šioje dainoje. Ši daina tiek muzikaliai tiek lyriškai tikrai atskleidžia, koks stebuklas yra mūsų Žemė ir kaip kiekvienas sutvėrimas turi prasmę. Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, dainoje švelniai remiamasi į graikų mitologijos pradą apie iš chaoso atsiradusią Gają (žemę, kurioje viskas turi prasmę ir funkciją). Muzikinė aranžuotė tokia tyra ir skaidri, lyg tikrai būtų apie pirmapradžius mūsų esybės dalykus. Hammill'is vokaliai irgi dėsto mintis nebūdingai jam ramiu baritonu.
Nežinau ar kada esu tokį fokusą daręs, bet keičiu balą iš 7 tiesiai į 10-uką. Puikus pavyzdys, kaip kartais tam tikroms dainoms atsiverti į tavo sielą reikia laiko.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas