Aš tai šiai dainai galėčiau rašyti vien tik panegirikas. Vienas iš tų retų atvejų, kai tiesiog gali pasakyti, kad daina yra tobula ir drąsiai rašyti 10 su pliusu. Silently Falling ir Lucky Seven iš Fish Out of Water savo sukeliamu efektu man lenkia praktiškai visą Yes diskografiją. Man be galo patinka Squire'o bosas be jokios Howe gitaros (jo gitaros tonas tikrai patenka tarp mažiau mėgstamų dalykų progresyviajame roke). Kartu su aštriu Moraz'o vargonų ir sintezatoriaus skambesiu beigi intensyviu Brufordo būgnavimu bendras dainos tonas patampa sunkesnis ir labiau vežantis už bet ką Yes diskografijoje. Man puikios tiek intensyvi pirmoji dainos pusė, tik melodingesnė antroji pusė. Šitą dainą naudočiau kaip pavyzdį, kodėl Bruford'as man yra būgnininkas numeris vienas, o Squire'as ir Moraz'as – tarp mėgstamiausių bosistų / klavišininkų atitinkamai. Ir taip pat kaip pavyzdį, kokią įtaką Squire'as turėjo Yes muzikai.  

Dainos pradžia panaši į The Moody Blues 1967 - ais. Fleitos motyvas primena Klodą Debiusy. Tolesnė instrumentinė dalis apsunkinta Džekmeno fortepiono kapotais, smarkiai akcentuotais akordais a la Trent Gardner. Gan malonaus tembro Kriso vokalas ištirpsta joje, užbaigdamas melodingą periodą. Grubaus fortepiono ir elektroklavišinių veltynės kiek užtepmtos, 12 stygės gitaros beveik negirdėti, o bosas tik kiek švelnina situaciją. Į pabaigą kartu su vokalu grįžta melodigumas, nuimdamas įtampą. Kol rašiau su erziančiai stringančia klaviatūra perklausiau dainą 5 kartus ir prisipratinau prie Morazo ir Džekmeno šėliojimo, todėl balą nuo 8 kilsteliu iki 9.