Dienos kaip dienos,
Bet smaugia jos mane
Vieno nepalieka
Ta pilnatis,
Kurioj tu užmigai šalia
Aš pamiršau tą vardą,
Kurį žinojau kartą
Tik noriu vėl pakilt ir nuskristi
Nuskristi
ten, kur miegi tu

Aš pakeliu akis
Gal bent dangus man atsakys
Kodėl ta siela, kuri snabždėjo
Jau negįš

Ir tyla mane lies,
Likus be vilties
Nors akys mano lyja,
Širdies jos negesina
Saulė užges
Pakilus be tavęs
Vis dar myli
Širdis sudegus tyliai

Lūžta ir dūžta
Sušalusi banga
Taip skauda, norisi rėkt
Bet juk pati liepei man bėgt
Nors neviltis rakina,
Nusiplėšiu grandinę
Sušildyk mane
Bet tu jau tik snaigė uz stiklo
Ašara, sustingus ledo žiede