Greit išmirs jau vyrų rasė,
Ką pasėjom – neberasim.
Duoki ranką, broli mano,
Mus mirtis po plynę gano.
Ten, kur buvo žydros akys –
Angys raitos, ne plaštakės.
Pievos stiebės kur šilkinės –
Žydi rūtos geležinės.

Juodas varnas vis aukščiau,
Na, o mūsų – vis mažiau.
Ant visos plačios tėvynės
Žydi rūtos geležinės.

Tai, kas buvo švelnios rankos,
Lyg žeberklai vėjuos trankos.
Bučiniai, kas saldūs buvo,
Nuodingiausiom seilėm srūva.
Mūsų rankose belikę
Žvakė ir kardai atšipę.
Na, o žaizdą ant krūtinės
Dreskia rūtos geležinės.

Juodas varnas vis aukščiau,
Na, o mūsų – vis mažiau.
Ant visos plačios tėvynės
Žydi rūtos geležinės.

Nebėr karalių, užgeso laužai.
Vien ledas ir kryžiai
Ten, kur buvo namai.
Svetimos žolės, svetimi dievai,
Nes iš šlovingųjų amžių –
Šalti pelenai.