Prabyla paukščiai ir pakvimpa rytas,
Atrodytų toks pat, kaip tūkstančiai matytų.
Tik mirti, regis, dar labiau nesinori,
Minutę dar gyvent, atsikvėpuoti oru.

Prieš mūšį kažkodėl sodresnės spalvos,
Ir žmonės brangesni ir prasmingesnės kalbos.
Minutės dar man trūksta, tik vienos minutės,
Akimirksnio prieš siaubą, nebūtį ir žūtį.

Prieš mūšį suskaičiuoji ko nespėjęs,
Kiek lūpų nebučiuotų, neiškvėpuoto vėjo.
Į širdį lyg į gėlę skrendant kulkos bitei
Minutė dar kvėpuoti, dar mylėti dar matyti.

Aš mūšio nebijau, tik štai užbaigti reikia
Rašyti žmonai ir mintimis paglostyt vaiką,
Dar paukščio balsą švarų įsirašyt į širdį,
Minutė dar ir būsiu pasiruošęs mirti.

Virš lopšio niekada, kartoju niekada, nesubyrės padangė,
Ir motinos be baimės akyse migdys vaikus.
Kad mes laimėsim - pažadas per daug jau lengvas,
Kad grįšiu gyvas - gal kiek per sunkus...

Rimvydas Stankevičius,
2008 m. ruduo,
Vilnius