Prieš 9 metus dar nebuvau priaugęs iki tokio tipo muzikos. Dabar, manau, galiu bandyti King Crimson riešutėlių pagraužti. Ši kompozicija mažiau komplikuota, lengviau įsavinama, apie vidurį man priminė Premiata Forneria Marconi, o įžangoje skambėjusi violončelė komplekte su bosu kvepėjo baroku. Ir čia 10 balų.

Šį epą buvo galima sudalinti į kokias keturias dalis - buvo tylos tarpų, o  kad melodijos nesikartoja( beje ją iš viso sunku išgirsti), tai nebūtų ir nuostolio, Bet gerai ir taip, nors sunku išlaikyti dėmesį, ir tik video padeda nepamesti gijos. Mergina keitė instrumentus kaip operacinėje chirurgo asistentė.

Konkrečiai: man pernelyg eksperimentiškas, čia Isai turėtų patikti. Man pastaruoju metu labiau ėmė imponuoti paprastumas. Daug klausausi klasikinio hard roko - Montrose, Sammy Hagar, Journey (1975-1978)

Neabejotinai stipriausias albumo kūrinys. Netikėčiausi sprendimai Viljans Oga albumą daro labai patrauklų. Oro iš baliono išleidimas, akivaizdžios boso partijos, gitarinės harmonijos ir dinamikos kompleksija ir chaotiškas kintamumas, kada nerasite minutės, kur pasikartotų kokia nors tema. 12 minučių žudikiško, truputį avangardiško ir ryškiai eksperimentalaus ir modernaus progresyviojo roko: