Be jokių abejonių trečioji simfonija pati pačiausia tarp Honeggerio simfonijų, jei Pacifiko neskaitytume už tokią. O tas adagio de profundis clamavi (iš bedugnės šaukiuosi..) išvis nerealus. Akyse stovi vaizdas: žmogus, pilnomis ašarų akimis, tiesia į dangų rakas, Neviltis ir skausmas plėšo jam širdį, jis meldžia pagalbos ir...ji ateina. Dalies pabaigoje tylūs švelnūs garsai lyg šviesa leidžias iš dangaus.