1.Šaltas, šaltas lietus žemėn krenta-juk tai, mūsų ašaros.

Šaltas, šaltas vėjas dvelkia-juk tai, mūsų neviltis.

Šaltos rankos šaltą veidą liečia-juk tai, mūsų nebūtis.

Šalta, šalta saulė šviečia-juk tai, mūsų pražūtis.


(Pried.)

Niekada daugiau negalėsime kilti,

Niekada daugiau nepasieksim dangaus.

Niekada daugiau negalėsime leistis,

Visada labiau mus žemė trauks.


2.Šaltos lūpos šaltą žodį taria-juk tai, mūsų paslaptis.

Paslapties šešėliai dengia žemę-gal tai, mūsų ateitis?

Ir mirties tyla kraupiai spengia-gal tai, mūsų išeitis?

Šaltos akys tyliai užsimerkia-aplink, tik juoda naktis.