Paskutinė cigaretė baigia gesti. Ašaros tavo akyse. Naktinis troleibusas. Vienišos žvaigždės kviečia eiti mane. Reaktyvinis lėktuvas danguje ištirpęs užstojo tavo žvaigždę nuo manęs… nuo manęs. Juk man, juk man išėjus, vis tiek kas nors ateis, todėl aš tesakau…
Atleisk, bet nežinau ar gerai ar ne, kad ir vėl kažkodėl palieku kažką, praeiviai bėgs ir lis lietus, o tavęs šalia jau nebus, nebebus…
Ir gal dar kada nors susikirs keliai, daug kryžkelių yra. Gal vėl matysiu tavo veidą ir jausiu rankas. Ir pėdos, pėdos tavo, šlapiame asfalte pavasario gėlėj pražys. O dabar, išeinu į tuščias gatves, kitaip negaliu…