Pasiilgau pakelės sukaitinto akmens,
Saulės juoko ant rugiagėlės žiedų,
Vėjo glėbio, palydėjusio mane miškais.
Tuštuma kur būta pelkių samanotų.

Gėla ten, kur buvo aprasojęs rytas,
Diena kur krikštijo smėlėtom pėdom,
Ir vakaro akis, raudoniu gesusi į tolį.
Man ilgisi išgulusių miegot rugių laukų.

Dar dumblota tuštuma vis mena ežerus
Ir vingiuoti akmenys - nugarintas upes.
Neišgertas lašas orui meldžiasi lietaus,
O debesys nusalę bičių gviešiasi medaus.