Beveik neredaguotas tekstas iš mano facebook paskyros

Štai ir tas labiausiai lauktas mano muzikos pirkinys pasiekė namus. Tai Van der Graaf Generator – Vital. Įrašytas ir pirmą kartą išleistas 1978 m., tačiau čia – 2024-ųjų šviežiausias remaster'is, kuris buvo išleistas prieš dvi savaites.

Tai yra a) turbūt mėgstamiausias mano koncertinis įrašas; b) viena didesnių priežasčių, kodėl Van der Graaf Generator yra mano mėgstamiausia grupė. Nors ditirambus apie Vital esu skaldęs ne kartą, tačiau dar kartą kiek įmanoma trumpai apie tai, kodėl taip yra.

Šis albumas yra unikalios grupės istorijoje epochos – VdG epochos 1977-1978 m. – produktas. 1976-1977 m. sandūroje grupės įprastas sąstatas su vargonais, saksofonu ir būgnais subyrėjo. Grupės lyderis Peter'is Hammill'is visiškai reinvent'ino visą grupės idėją, sutrumpino jos pavadinimą išmesdamas žodį "Generator", o vargonininką ir saksofonistą pakeitė smuikininkas, bosistas ir ilgainiui violončelistas, kuris kartais pragrodavo sintezatoriumi. Pats Hammill'is beveik visiškai išstūmė elektrinį pianiną ir klavesiną iš savo repertuaro beigi juos pakeitė elektrine gitara.

Toks sąstato pakeitimas lėmė visiškai naują požiūrį tiek į naujas, tiek į senas kompozicijas. Vargonų ir saksofono melodingą eleganciją pakeitė šiurkščios gitaros, agresyvus boso garsas ir šaižoki smuiko bei violončelės pragrojimai. Hammill'is jau savo solo kūryba prisidėjo prie panko iškilimo Britanijoje (jei ne tiesiogiai, tai bent jau įkvėpdamas tikruosius pankus), o VdG Vital albume yra pilna realizacija, kas nutinka, kai ant progresyvios muzikos užneši agresyvaus pankiškumo šleifą.

Drastiškai pokyčiai nutiko ne tik skambesyje, bet senosios kompozicijos visiškai kitaip peraranžuotos ir perkonstruotos, dažnai Vital albume galime rasti fragmentus iš kelių skirtingų dainų sulietus į visiškai naują siuitą. Iki šiol nerandu muzikos istorijoje koncertinių albumų, kur būtų tokiu laipsniu išardomos ir rekonstruojamos senos kompozicijos specialiai koncertiniam pasirodymui. Ir man čia yra didžioji albumo sėkmė, aš ir noriu, kad koncerte būtų naujoviškai, unikaliai pažiūrėta į tai, ką jau išgirstame studijiniuose įrašuose.

Prie šito albumo unikalumo prisideda ir netikėtai nepavykęs įrašymo ir prodiusavimo procesas: buvęs grupės saksofonistas buvo pakviestas prisijungti prie koncerto, kuris virto Vital albumu, tačiau dėl įrašymo įrangos klaidos visiškai neįsirašė saksofono garso takelis. Saksofono garsas buvo rekonstruotas iš kitiems instrumentams skirtų takelių, o juose saksofonas, aišku, girdimas gan nežymiai, nes mikrofonai stovėjo toli nuo saksofono. Todėl albumas turi labai unikalų, išbalansuotą garsą, kur ypač riebiai girdime bosą, ženkliai girdime gitarą ir styginius, bet saksofono – labai nedaug. Boso garsas šiame įraše toks agresyvus, kad rauna per stogą kiekvienoje dainoje. Silpnesnės širdies klausytojui tai gali būti too much.

Nepaisant to, kad albumas greitai tapo komerciškai sėkmingiausiu grupės darbu, grupė dėl finansinių problemų (kaip jie teigia) išsiskirstė ir kitą kartą atsikūrė tik 2005 metais, po 27 metų, vėl su vargonais ir saksofonu sąstate. Todėl VdG era ir Vital albumas yra trumpas ir visiškai kitoniškas epizodas.

Mano albumo favoritai:

1. albumą atidaranti Ship of Fools, kuri sunkesniuose momentuose visiškai kala panko stiliumi, bet instrumentinėje sekcijoje, kaip tarpusavyje draugauja smuikas ir violončelė, beveik išgirsti XX amžiaus pirmos pusės / vidurio akademinę muziką.

2. Last Frame interpretacija visiška psichodelika.

3. A Plague of Lighthouse Keepers / Sleepwalkers siuita, sulipdyta iš dviejų puikiausių senesnių VdGG dainų fragmentų.

4. Pioneers over c – absoliučiai taškanti kitos senos VdGG dainos interpretacija, kuri man tikrai patinka labiau už originalą.

5. Door – ši daina niekada nebuvo išleista studijinio albumo sudėtyje, bet šiame įraše bosas daužo su tokia jėga, kad beveik norisi implikuoti, kad VdG dar prisidėjo ir prie grunge atsiradimo, kuris normaliai vystytis pradėjo tik kokiais 1985-ais. Smuikas taip pat laukinis, o violončelę instrumentinėje sekcijoje pakeičia visiškai neįprastas Van der Graaf'ų muzikai sintezatorius.

Jau baiginėju šio albumo perklausą ir remaster'is skamba tikrai labai gerai. Door sintezo partija man rods originaliame masteryje taip ryškiai neskambėjo, labiau nei ankstesnėse perklausose pavyksta pagauti žavingus būgnininko Evanso fill'us, o ir kiti pavieniai elementai skamba ryškiai teigiama prasme. Nerealus klausinys penktadienio vakarui po sunkios savaitės

Naujas papildymas: šįkart visus nukaliau iš Cherry Red Records internetinės parduotuvės, šitas muzikos leidėjas leidžia daug mano mėgstamiausių grupių įrašus, todėl prasinešiau neblogai. Atėjo 8 leidiniai, dar vienas turėtų būti pakeliui, nes jis tik vakar buvo oficialiai išleistas, tai kol kas palieku paslaptyje jį.

1. The Alan Parsons Project – The Turn Of A Friendly Card (progressive / pop rock, 1980). Tai Blu-Ray diskas, kurį sudaro 5.1 Surround naujas miksas, originalus stereo miksas ir papildomi vaizdo įrašai (daugiausiai atskirų dainų promo klipai). Kadangi neturiu jokio APP įrašo, tai šitą iškart nugriebiau. Ypač kai turi galimybę gauti dvi skirtingas versijas, prie kurių prisilietęs toks meistras kaip Alanas Parsonsas. Vienas mano mėgstamiausių grupės, įnešusios progroko spalvos į pop muzikos sceną, įrašų. 

2. Arthur Brown's Kingdom Come – Eternal Messenger: An Anthology 1970-1973 (progressive / psychedelic rock). Turbūt totalinė Kingdom Come antologija (box-set'as), kurio turinys atrodo štai šitaip:

Turime nuostabų krucifikuoto Arthur Brown plakatą (kadras, spėju, pagautas antrajame Glastonburyje 1971-aisiais, nes esu matęs vaizdinės medžiagos iš jo). Toliau esančiose dviejuose stulpeliuose, einant iš viršaus į apačią, yra: apystoris bukletas, visi trys studijiniai albumai: Galactic Zoo Dossier (1971), Kingdom Come (arba „pusmėnulis ir žvaigždė“, 1972), Journey (1973); taip pat bandomasis studijinis albumas Jam (įrašytas 1970, pirmą kartą išleistas 1974) bei At The BBC – gyvų įrašų iš 1971-1972 rinktinė. 

Norėjau paimti vieną savo mėgstamiausių visų laikų albumų Journey (ateiviško skambesio, inovatyvus progroko albumas, kuris yra pirmasis albumas, kuriame būgnininką pilnai pakeičia būgnų mašina). Visgi užmačiau šitą antologiją ir nusprendžiau nušauti visą Kingdom Come diskografiją vienu ypu, nes mėgstu visus tris albumus, gal tik pusmėnulį ir žvaigždę kiek mažiau. Be to, labai intriguoja At The BBC, nes aš abejoju, ar interneto platybėse esu girdėjęs bent vieną kažkurį iš ten esančių įrašų, Kingdom Come live'ų medžiagos yra didžiulė stoka. Iš esmės turbūt tik to minėto Glastonburio atkarpas teesu YouTube matęs.

3. Gnidrolog – Lady Lake (1972, progressive rock). Kvapą gniaužiantis mažai žinomos progroko grupės darbas. Platus skambesio spektras: nuo švelnių baladinių momentų kaip Same Dreams iki beveik hardrokiško pjaustymo kaip Social Embarrassment, bet su dideliu melodiniu dėmeniu. Dvi stambiaplanės kompozicijos I Could Never Be A Soldier ir ypač titulinė Lady Lake yra nuostabios. 

4. National Health – Of Queues And Cures (1978, progressive / jazz rock, Canterbury scene). Mano go-to Kenterberio scenos albumas. Džiazinė, nepastovi, eklektiška muzika, virtuozinis grojimas. Squarer For Maud iki šiol šiurpina mane tuom, kas toje kompozicijoje vyksta. 

5. Chris Squire – Fish Out Of Water (1975, progressive rock). Labai pamilau šį albumą per paskutinius metus ar porą. Dabar net jį esu linkęs vadinti mėgstamiausiu Yes albumu. Taip, jis man ne prastesnis už Close To The Edge ar Relayer ar Going For The One, tos pačios svorio kategorijos albumas. Man labai patinka dar riebesnis nei įprastai boso tonas, ne toks komplikuotas požiūris į kompoziciją (nors albumą, kuriame yra Safe (Canon Song), vadinti mažiau komplikuotu, yra tiesiog isteriška. bet toks kontekstas) ir ypač patinka džiaziniai atspalviai, kuriuos ypač įneša Brufordo būgnavimo stilius. 

6. Jefferson Airplane – Long John Silver (1972) ir Thirty Seconds Over Winterland (1973, psychedelic rock). Man labai patinka vėlyvoji grupės era, paskutiniame jų studijiniame albume (neskaitant 1989-ųjų atsikūrimo) Long John Silver girdžiu daug brandesnį požiūrį į kompoziciją, kartais net balansuojantį ant progroko ribos, o smuiko inkorporavimas buvo labai sėkmingas. O jį sekusiame live'e Thirty Seconds Over Winterland yra vienos mano mėgstamiausių visų laikų gyvos tam tikrų kūrinių interpretacijos. Twilight Double Leader skamba be galo riebiai (apskritai boso tonas šiame albume yra žudikiškas). Bet mano didžioji meilė yra albumą atidaranti Have You Seen The Saucers? versija. Keturios minutės totalinės magijos. Pasak last.fm, ši daina yra mano klausomiausia daina (šiuo metu anketoje užregistruotos 92 perklausos). Tai dabar dar suksiu grotuve ir turėsiu krūvą neapskaitytų perklausų.

7. Seventh Wave – Things to Come (1974, progressive / psychedelic rock). Be galo seniai klausiau šio albumo, turūbt 10 metų atgal. Daug daugiau pažįstu grupės antrąjį albumą Psi-fi (skaityti žemiau), bet nusprendžiau nusipirkti abu albumus, taip Seventh Wave tapo antraja grupe, kurios visą diskografiją dabar turiu. Bus proga prisiminti, kaip skamba, nors turiu tikrai teigiamas rekolekcijas apie psichodelišką Seventh Wave skambesio natūrą ir man patiko minimizuotos savo trukme kompozicijos šiame albume.

8. Seventh Wave – Psi-fi (1975, progressive / psychedelic / pop rock). Psi-fi tikrai yra muzikos stilių ribas peržengiantis progroko darbas. Atsimenu, jį atradau per singlą Manifestations, kuriame groja mano numylėtas Van der Graaf'ų klavišininkas Hugh Banton'as. Manifestations iki šiol laikau vienu smagiausių trumpų progroko singlų istorijoje (ir net nelabai linkęs klausytis šios dainos ilgesnės versijos, kuri iš tikrųjų yra albumo sudėtyje). Gaila, kad labai nedaug kas yra girdėjęs šią grupę, Seventh Wave turbūt mažiausiai žinomas kolektyvas iš visų šiame komentare paminėtų. Be kita ko, labai dievinu ilgesnes, labiau išplėtotas šio albumo kompozicijas Only A Beginning, Camera Obscura, Star Palace Of The Sombre Warrior. Ypač justi ne tik psichodelikos, bet ir fanko, regio įtakos. Įvairiaspalvis albumas. 

Jau keletą metų nepildžiau CD kolekcijos, tačiau šią savaitę viešėdamas Belgrade radau šio bei to, ką Vilniuj sunkiai sumedžiočiau turbūt (nebent tikrai stengčiausi tą daryti). Tai sau parsivežiau tokių lauktuvių:

1. Dire Straits – Love Over Gold (art rock / blues rock, 1982). Nuo seno tai yra tas Dire Straits albumas, prie kurio dažnai linkstu. Jis, kartu su Brothers In Arms, sudaro mano svarbių DS albumų duetą. Private Investigations yra turbūt mano mėgstamiausia Dire Straits daina. Todėl labai džiaugiuosi galėdamas jį prisidėti CD formoje prie jau kolekcijoje turimo Brothers In Arms albumo. 

2. David Bowie – Never Let Me Down, 2018 remaster (pop rock / art rock, 1987). Nors tai kritikų labiausiai išdergtas Bowie albumas, tačiau aš prie šio albumo melodijų grįžtu labai dažnai. Bus smagu tai išgirsti aukšta rezoliucija, galbūt melodinis albumo faktorius bus dar labiau užkrečiantis. Tai antras David Bowie albumas mano kolekcijoje, jau turiu nuostabųjį Blackstar. 

3. Jethro Tull – Heavy Horses (progressive rock / folk rock, 1978). Aš vis dar atsimenu momentą, kai pirmą kartą išgirdau Acres Wild, prieš daugiau nei 10 metų. Heavy Horses man yra turbūt aukščiausias Jethro Tull folko epochos pasiekimas ir tikrai konkuruoja su progresyvo epochos albumais. Ši pozicija dar sustiprėjo šiemet, nes visai neseniai klausiau Heavy Horses albumo po ilgos pertraukos ir jis man nuskambėjo dar nuostabiau. Tai CD man išvis nunešt stogą turėtų. Tai jau penktas JT įrašas kolekcijoje, šalia Aqualung, A Passion Play, Minstrel In The Gallery beigi The Very Best of Jethro Tull rinkinio.

4. Pink Floyd – Atom Heart Mother (psychedelic / progressive rock, 1970). Privalėjau papildyti savo kolekciją dar vienu PF albumu. Ilgai svarsčiau tarp Atom Heart Mother ir Wish You Were Here, bet visgi nusprendžiau įsigyti pirmąjį. Mane baisiai intriguoja, kaip Alan's Psychedelic Breakfast skamba aukštoje rezoliucijoje. O ir pati Atom Heart Mother siuita turėtų būti kažkas kosminio. O Wish You Were Here niekur nepradings, šį albumą galima įsigyti ant kiekvieno kampo, tik reikia į jį investuoti. Atom Heart Mother atsiranda šalia jau turimų Obscured By Clouds, The Dark Side Of The Moon, Animals beigi Echoes: The Best of Pink Floyd rinkinio.

5. The Cult – Under The Midnight Sun (dark rock / gothic rock, 2022). Sąlyginai naujas albumas, kurį įtraukiau į savo mėgstamiausių pernai metų albumų 10-uką. Man žvėriškai patinka to albumo atmosfera, o albumai su specifine atmosfera aukštos kokybės formate tampa dar įtaigesni. Tai pirmas The Cult įrašas mano kolekcijoje.

6. Marillion – Holidays In Eden, 2022 remix (progressive rock / art rock, 1991). Šį albumą įsigijau dėl trijų priežasčių: 1) aš nesu girdėjęs naujo Holidays In Eden remikso, intriguoja, kaip jis skamba; 2) Holidays In Eden yra dažnai nepakankamai mylimas Marillion albumas, kurį aš su laiku vis labiau ir labiau vertinu; 3) įrašų parduotuvėje kiti pasirinkimai buvo Misplaced Childhood, Clutching At Straws ir Brave. Nesu didelis pirmųjų dviejų fanas. Beveik norėjau paimti Brave, bet pirmos dvi priežastys sustabdė. Holidays In Eden tampa antruoju Marillion įrašu mano kolekcijoje, šalia Script For A Jester's Tear.

7. Mastodon – Hushed And Grim (heavy metal / progressive metal, 2021). Dar vienas sąlyginai naujas albumas, panašiai kaip The Cult užėmęs vietą metiniame dešimtuke, tik vieneriais metais anksčiau. Labai tankus, tirštas, kupinas idėjų albumas, kuris ilgainiui įsipaišė tarp mėgstamiausių Mastodon albumų. Pagalvojau, jį būtina išgirsti aukštesnės kokybės formate. Tai trečias Mastodon albumas mano kolekcijoje, šalia Crack The Skye ir Once More Round The Sun. 

8. Talk Talk – Spirit of Eden (art rock, 1988). Tai albumas, kuriam reikia specialios nuotaikos, tačiau vėlgi, atmosferiniai albumai CD formatu įprastai yra nuostabi patirtis. Man Spirit of Eden yra savotiškai mažasis The Colour of Spring brolis, tiesa, kiek ekscentriškesnis, kupinas įmantresnių ir mažiau konvencinių garsų. Tačiau ne toks radikalus kaip jų finalinis albumas Laughing Stock, kurį pamėgti man jau yra sunkiau. Spirit of Eden mano kolekcijoje atsiranda šalia mėgstamiausio Talk Talk albumo The Colour of Spring.

9. T.Rex – Electric Warrior (glam rock, 1971). Aš tiesiog negaliu leisti sau neturėti albumo, kuriame yra Mambo Sun, Jeepster, Cosmic Dancer ir Get It On (Bang A Gong). Man šis albumas yra labai svarbus, aš dėl šio albumo išgyvenau gana reikšmingą T.Rex fazę savo gyvenime. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą Marc Bolano kūrybai, nors paskutinius 10 metų T.Rex muzikos klausiau mažokai. Bus proga atgaivinti savo santykius su T.Rex. Tai pirmas grupės įrašas mano kolekcijoje.

10. Gojira – Fortitude (progressive metal, 2021). Bene svarbiausias progresyvaus metalo įrašas 2021-aisiais metais. Taip pat aš šį albumą gana drąsiai laikau savo mėgstamiausiu Gojira įrašu, nepaisant mano labai šilto santykio ir su The Way of All Flesh, ir su L'enfant Sauvage (kurį irgi norėjau įsigyti, bet pasirinkau pasitaupyti ateičiai). Tai pirmas Gojira įrašas mano kolekcijoje.

Čia porą įdomių straipsnių atradau į temą, kad diskusija nesibaigtų taip durnai. Straipsniai paremti analize, o ne kultūriniu bias:

https://now.tufts.edu/articles/does-music-sound-better-vinyl-records-cds

https://pitchfork.com/thepitch/29-does-vinyl-really-sound-better/

Šitame yra įžvalgų apie tai, kad LP/CD gamybos kaštų santykis yra neadekvatus ir LP veržimasis į rinką tik dar labiau mažina fizinių įrašų pardavimų pelną:

https://nmbx.newmusicusa.org/new-music-on-vinyl-everybody-loves-it-but-it-doesnt-make-much-sense/

Nu ir yra dar visokių straipsnių. Reikia būti labai skeptiškam, kad nepasimaut ant tokių a la fiziką išmanančių, kurie sako, kad 44,1 kHz pulsais koduojamas CD signalas prastai aproksimuoja tikrąjį garsą. C'mon, žmogaus klausos skiriamoji riba yra 20 kHz (ir tai, dažnas nebegirdi garso jau ties 15 kHz), tai tas nebent aktualu šikšnosparniams ar kitiems neįprastiems muzikos gerbėjams 

Na ir dar reikia atsižvelgti į tai, kad vinilui dažniausiai mastering'as skiriasi, tai vienintelis kelias, dėl ko vinilas gali išties pranokti CD, yra toks, kad CD suvedimas labai prastas, o prie vinilo kruopščiai padirbėta.  

Atsiknisiu, kai man atsibos tavo verkšlenimai. Bet gali varyt toliau, aš palauksiu 

taigi atsiknisk.

Nu tu man patinki su savo tuščių šovinių šaudymu... 

nesirodyk geriau rimtose grupese, berniuk su savo cd. 

isvis , gana tersti tema blemba.

Ne nu argumentas much wow, davai pasiūlom nuomonę dar šimtam tokių rėksnių kaip tamsta. 

pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :) 

Praktiškai 100 % pritariu tam, ką pasakė Alvydas. Vinilo vienintelis privalumas prieš CD tai yra artwork'as. Bet kadangi ne dėl jo perku fizines kopijas, tai nematau prasmės mokėti didesnius pinigus ir dar investuoti į patefoną. Turiu CD muzikinį centrą, seną, bet puikiai veikiantį, per jį leidžiu tiek Spotify pasijungęs per laidą prie kompo, tiek CD įrašus ir nematau problemos. Šiais laikais net Spotify, jei turi Premium, leidžia 320 kbps srautą, tai tikrai nėra ko liūdėt. 

O tai, kad vinilas praaugo pardavimais CD, rodo du dalykus: 1) žmonės gerai gyvena; 2) žmonės mėgsta antikvarą. O žmonės pradėjo mėgti antikvarą (turiu omeny masiškai, ne šiaip, nes antikvaro mėgėjų buvo visada) būtent tada, kai hipsteriai prikėlė iš numirusiųjų atgyvenusią madą (ypač kalbant apie apdarus). Nematau, kaip tam būtų galima paprieštarauti be durnų rėkimų „nebejuokink“. Ko šita tendencija tikrai nerodo, tai to, kad staiga visi patapo audiofilais. Aišku, būtų labai neblogai, bet taip tikrai nėra. Nes audiofilas puikiai žino, kad tarp vinilo, CD ir skaitmenos (bet turiu omeny už realius pinigus perkamą skaitmeną, ne kokį Spotify) praktiškai jokio skirtumo. Žmonės verčiau patapo antikvaro kolekcionieriais ir tiek.

pats net pagalvojau gal mesti vinilus ir pirkti vel cd, bet persigalvojau. nu man vinilas autentiskiau, geriau atrodo ir skamba kazkaip. gal vel pakeisiu nuomone ir cd pirkisu, cia visko gali buti. bet kas nepatinka, tai kad vinilu kaina kosmine bent siuo metu.

tai Doors LP ta virs 20 euru mokejau, 2009 rodos pressas. pigiau tokiu nera, nebent siustis is uzsieniu ir tt, bet as nei laiko turiu, nei kantrybes. Lietuvj nusipirkau ir bedu nematau. groja graziai, fainiai. Nesijauciu permokejes

nematau dabar prasmes moketi simtais uz pirmus presus.

Jei ne paslaptis, kiek suplojai už Doors ir kelintas  tai press'as? Vinilus vertinu kaip paveikslus. Perku juos tik tada, kai konkretus albumas man tampa tiesiog kultinis.

Įkišiu savo trigrašį. Kas geriau, vinilas ar CD? Jei neimsime dėmesin kainos, tai skirtumo jokio. Viską nulemia garso atkūrimo aparatūra ir klausymo erdvė (patalpa). Dar labai svarbus faktorius yra vartotojo klausa, kokia jos būsena, kokius dažnius ausis girdi. Su amžiumi ji prastėja, ir apie 60 metų dažnas klausytojas mp3 190 neskirs nuo mp3 320 ar net nuo FLAC bei WAV, tylios vietos prasmegs o dažnių diapazonas susitrauks į centrą. Vinilas patrauklus savo išvaizda, kartais su staigmenomis, tokiomis kaip plakatai, ar apipavidalinimo triukais. Vienas toks yra Riko Wakemano albumas „No Eartly Connection“ , kur tikra, o ne neiškraipytą voko 3D vaizdą gali pamatyti tik per vamzdelį, susuktą iš reflektoriaus, arba Alice Cooper „Schools Out“ vokas imituojąs mokyklos suolą. To cd neturi. Tačiau cd tau gros 80 ir daugiau min. ir takelius gali peršokinėti su pultu, kas labai patogu išsidrėbus ant sofos, o plokštelę reikia vartyti kas 15-20 min. Be to užima daug vietos ir reikalauja atsargaus elgesio su ja.

ai gerai, dar vienas su savo kategoriska nuomone apie hipsterius del situ vinilu :DDD nebejuokink

kad per pastaruosius metus taip ispopuliarejo ir atsigavo ploksteliu rinka, tai reiskia tik gera, o ne hipsteriu reikala.

kaina tai tikrai ju nemaza, kas kartais uzknisa, bet gal ateis geresni laikai. nes nezinau ar man vienam atrodo, ar per karantinus visus ju kaina net pakilo.

o del skaitmenos - irgi nejuokink, niekam ji neidomi, ypac melomanus, kuri yra tikrai nemazai. 

Nematau prasmės pereiti ant vinilų. Vinilas yra revitalizuotas grynai iš hipsterių neturėjimo kur dėti pinigų, technologiškai jis lygiai toks pat atgyvenas kaip ir CD, tik brangesnis. CD niekur neišnyks, kaip ir neišnyko vinilai per tuos 20 metų, kol dominavo CD rinka. O jei fizinės muzikos formos pasidarys nebepatrauklios, tai tenkinsimes skaitmeninėmis, nedaryčiau problemos iš to, kas vadinama technologine pažanga. 

faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku.

einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D

As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins

Siuntinukas iš Švedijos: Pain of Salvation - The Perfect Element, Part I, kuris jau seniai man patapęs monumentaliu melodingo progresyvaus metalo darbu, ir Pain of Salvation - PANTHER, kuris jau dabar man yra monumentalus eksperimentinio progresyvaus metalo darbas. Taigi, jau turiu pusę studijinės PoS diskografijos... ateities taikiniai: Remedy Lane (kurį šiais laikais sunkoka gauti) ir Scarsick. 

402 MC, virš 100 CD ir 500 MP3 + 31 MPGA.

Prieš kelias dienas turėjau dar vieną stambų apsipirkimą, greičiausiai paskutinį šiemet. Ir taip stambios apsukos, apie 30 CD per du kartus, ko norėt. Santaupos brangus reikalas visgi. Taigi, pradėkim.

Pirma nuotrauka: labai klasiškas ketvertas.

1. The Who - Quadrophenia (1973). Turbūt geriausias, pretenzingiausias, brandžiausias darbas grupės, kuri mane nunešė į artroko vandenis, parodė progresyvųjį roką ir jo grožį, kurią garbinau kaip kokį stabą (ir dabar garbinu, tik jau nebe stabiškai). Keista, kad iki šiol neturiu nei vieno The Who studijinio albumo, tik rinktinį Pinball Wizard ir Live at the Isle of Wight. Tai va, dabar jau turiu po vieną iš trijų svarbiausių albumų kategorijų. O be to, Quadrophenia klausiau baisiai seniai, dar tais laikais, kai garbinau The Who kaip stabą, todėl iš naujo patirti tai, ką aš vadinau genialia muzika, visai vertėtų. Ir proga patikrinti savo genialumo suvokimo svertus, jau turint naują albumą-etaloną. 

2. Dire Straits - Brothers In Arms (1985). Pirkimo momentu net nebuvau girdėjęs kai kurių šio albumo dainų, tačiau įsigyti paskatino itin gera albumo reputacija, pripažinimas, geri atsiliepimai, ir, žinoma, puikiosios Money For Nothing buvimas albume. Pilnai esu išklausęs tik Love Over Gold, kuris mažu mažiausiai prikausto klausytoją. Nežinau, ar šis man pralenkia (kadangi jau spėjau perklausyti), bet tikrai malonus, vientisas, nesilpnas darbas. Vertingas įrašas, nesigailiu įsigyjęs.

3. Fleetwood Mac - Rumours (1977). Dar vienas nežmonišką reputaciją turintis albumas, tik šį jau senokai taikiausi įsigyti. Turbūt geriausias grupės studijinis įrašas (puikios melodijos, solidus išpildymas, šauni atmosfera muzikoje), kuris puikiai kolekcijoje stovės šalia jų Live (1980), kurį aš laikau vienu geriausių koncertiniu albumų, kokį tik esu klausęs.

4. ZZ Top - Eliminator (1983). ZZ Top yra unikali grupė mano melomaniškoje patirtyje. Dar prieš atrandant artroką jie buvo mano mėgstamiausia grupė, klausiau visą jų diskografiją, tačiau įsivažiavęs į prog'ą pradėjau juos kritikuoti dėl originalumo stokos. Tačiau po kelių metų vėl į mane kirto kulka, ir vėl jų muzikoje atradau šaunumą ir supratau juos esant neprilygstamus savo bliuzrokinėje kategorijoje. Jau turiu jų klasiką Tres Hombres, tačiau Eliminator gal net dar šaunesnis, modernesnis, labiau pripažintas darbas. Got Me Under Pressure energija, Sharp Dressed Man tiesmukiškumas, TV Dinners gitara, Thug bosas... ko dar norėti.

 Antroji nuotrauka: sunkesnis ketvertas.

5. Machine Head - The Blackening (2007). Machine Head klausiau 2015-ųjų vasarą daugiausiai, po to rugsėjį dalyvavau koncerte Vilniuje, kuris didžiai nuvylė (jei ne Scorpions, turbūt būtų labiausiai nuvylęs renginys, kuriame dalyvavau kaip fanas, o ne kaip apžvalgininkas). Nuo tada Machine Head ir nebegirdėjau. Bet negalėjau nepaimti The Blackening, kuris bene labiausiai patraukė ir to užsinešimo metu, už praktiškai įžeidžiančią 4 svarų kainą. Bus proga šį albumą dar labiau panarstyti, vėl išgirsti galingas Aesthetics of Hate, Halo ir kt. dainas.

6. Haken - Affinity (2016). Albumas, kuris mane supažindino su šia puikia grupe ir išliko mėgstamiausiu jos diskografijoje. Modernus progmetalis su pompastiška, virtuoziška instrumentuote. Šio dešimtmečio Spock's Beard, su žiupsneliu Dream Theater ir dar kai kuo, kam negalima rasti analogo. Vienas kiečiausių 2016-ųjų metų įrašų (trečia vieta mano tope). Neprilygstamos 1985, The Architect, The Endless Knot kompozicijos. Ties čia savo liaupses ir baigiu.

7. Opeth - Deliverance (2002). Nors šis albumas man yra šaltas, dar neprisijaukintas, sunkiai klausomas, vienas mažiau mėgstamų visoje Opeth diskografijoje, tačiau vėlgi, tragiška 4 svarų kaina (o tuo tarpu Depeche Mode varganas debiutas vertas visų 10-ies, tada ir kyla jausmai, kad perki vardą, o ne muziką) mane paskatino paimti šį CD ir dar labiau patyrinėti vieną labiausiai neištyrinėtų Opeth albumų. Be titulinės dainos vargiai ką esu pamėgęs, todėl pabandysiu prisirišti prie kitų kompozicijų labiau.

8. Opeth - Heritage (2011). O čia tai, ką aš vadinau Opeth diskografijos auksu. Kai kuriuos didžiai nuvylęs, bet man vienas įdomiausių, netikėčiausių, gal net geriausių darbų. Ne kiekviena grupė išdrįsta visiškai atsisakyti savo trademark'inio stiliaus ir pereidami į naują žanrą kurti baisiai gerą muziką. Daug kietų, keistų, intriguojančių kompozicijų viename albume, kas gali būti geriau.

Trečioji nuotrauka: popsiškesnis trejetas.

9. Madonna - Ray of Light (1998). Manęs Madonna visai nežavėjo, kol šio albumo neatradau. Labai įdomus elektroniškas, kiek alternatyvokas pop skambesys, kuris mane paskatino eiti į dar stambesnes tūkstantmečių sandūros šokių muzikos paieškas (apie kurias neseniai ir blog'ą rašiau). Ir dar išleistas tais pačiais metais, kaip ir aš gimiau, dar kažkokį šarmą tas niekuo nekaltas faktas prideda. Ir ironiškiausia, jog šį albumą galima rasti Poundland parduotuvėje už 1 svarą. Muzikos industrijoje nebeliko širdies, man atrodo. Ai, nors pati Madonna ir taip pertekusi pinigais, tai nebent kitiems žmonėms, kurie svariai prisidėjo prie šio albumo...

10. Sia - This Is Acting (2016). Nors iš esmės Sia mane užkabino 1000 Forms of Fear albumo kompozicijomis, tačiau vėliau sekęs This Is Acting mano stogą galutinai nunešė. Sunkiausia patikėti, kad šios kompozicijos rašytos kitoms atlikėjoms, nes Sia jas atlikdama išgauna reikalingą emociją, įdeda tiek energijos, kiek dainai reikia. O ir prodiuseriai / muzikantai, dirbę su albumo muzika, verti pagyrimo. Neskamba nei pigiai, nei nuobodžiai, o kaip ir turėtų skambėti šiandienos pop muziką. Kadangi nesu daug klausęs šio dešimtmečio pop muzikos albumų, todėl nesunku konstatuoti, kad This Is Acting yra mano mėgstamiausias šioje kategorijoje.

11. Talk Talk - The Colour of Spring (1986). Čia nekonvencinė pop muzika, čia alternatyvokas artpop'as su roko ir džiazo muzikos detalėmis. Vienas maloniausių pernykščių atradimų, kuriam pradžią davė itin palankūs Steven Wilson pasisakymai apie Talk Talk. Tai va, tik pradėjau klausyti The Colour of Spring ir mano sąmoningumas ženkliai krito, nes muzika mane nubloškė. Vien jau ko verta Happiness is Easy kompozicija su tais džiaziniais vingiais. Konvencinės pop muzikos klausytojai greičiausiai atmestų tokia muziką.

Ketvirta nuotrauka: progresyvesnis ketvertas.

12. Marillion - Script For A Jester's Tear (1983). Kaip tik vasaros pradžioje nuo A iki Z klausiau visą Marillion diskografiją. Ir neradau parduotuvėje įrašų, kurie man intriguoja dar labiau: Anoraknophobia, Sounds That Can't Be Made, Fugazi, Seasons End... Užtat radau F E A R ir Marbles, kurie mane privertė kontempliuoti. Ir nepaisant krištolinio F E A R vientisumo ir kompozicinių viršūnių Marbles albume, vis tik mane patraukė debiutinio albumo avantiūriškos melodijos, keliančios nostalgiją. O ką toliau daryti su Marillion diskografija, pasilieku kitiems apsipirkimams

13. Hawkwind - Hall of The Mountain Grill (1974). Gal ir nėra mėgstamiausias Hawkwind albumas, tačiau jį pasirinkau atsisakęs mokėti dvigubai daugiau už mėgstamesnį Warriors on the Edge of Time, nes tas bonus diskas tiek vertės, mano galva, neprideda. Hall of The Mountain Grill užtat turi itin lengvą, malonų skambesį, gal net patį maloniausią visoje diskografijoje (kurios tik mažumą pažįstu, nes jos apimtis beprotiška). Tik problema, kad nedaug kompozicijų iš to albumo aš esu prisijaukinęs, todėl tyrinėjimų metas dar tik priešaky. Keisčiausia, jog tai ne pirmas Hawkwind įrašas mano kuklioje kolekcijoje. Masters of the Universe (2001) compilation'as prifarširuotas keistų live'ų, nekelia jokių įspūdžių man, todėl užmestas į kolekcijos pakampes. Na, Grill'iui žemiau nusiristi tikrai nenusimato. 

14. Rush - Moving Pictures (1981). Pirmas Rush įrašas mano kolekcijoje. Labiausiai jų diskografijoje man patinka trijų albumų serija: Permanent Waves, Moving Pictures ir Signals. Joje sutelpa visas Rush universalumas, viruoziškumas, kompozicinis meistriškumas, išmintis ir natūrali evoliucija iš sunkaus progroko į paprastesnes, daugiau sintezo prifarširuotas kompozicijas, neprarandant savo identiteto. Pasirinkau Moving Pictures, nes Signals man šiek tiek atsilieka dėl progroko linijos trūkumo, o Permanent Waves parduotuvėje tiesiog nebuvo, todėl mažiau galvos skausmo. Dabar belieka taškytis nuo Tom Sawyer ir Vital Signs.

15. A Perfect Circle - Eat The Elephant (2018). Jau tiek ditirambų apie šį albumą prišnekėta, kad neverta kartotis. Gal tik skelsiu geriausią teiginį, kokį tik galiu pasakyti: iki Eat The Elephant aš A Perfect Circle net neklausiau. O dabar klausau.