Kažin, kur Pažįstu_Mykolą dingęs.. paskutinį kartą pokalbių dėžutėje drėbtelėjau kažką apie šlapimą.. ir po to lyg ir nebedaro savo išpuolių.. neramu man ar nebūsiu sutraumavus žmogaus :/

Nedaug keliauta, palyginus su Einaro sąrašu. Aplankyta Estija, Latvija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Vengrija, Čekija (tai vis turistinės kelionės su kuria nors turizmo firma), Latvija - dar ir pamatyt savo DIEVUS - a-ha. Iš kitų kelionių (jau be turistinių agentūrų) lankyta Kipras ir Ukraina. Šiemet (jau po kelių dienų) bus Italija. Kol kas patys pačiausi prisiminimai turbūt iš Kipro. Tie tingūs pietiečiai su principu slowly slowly tikrai daro įspūdį. Kad ne visada teigiamą - irgi tioesa. Štai susiruoši į Karalių kapus - nori kaip įmanoma greičiau ten patekt, nes diena nusimato karšta (ne mažiau kaip +35 pavėsyje), o pavėsio ten nelabai rasi - praktiškai dykumos... Ateini į vietinę kavinukę (kuri, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso vietinei gyvūnų priglaudai) papusryčiaut, o šeimininkė niekur neskuba. "Atsidarom po 10 minučių, bet prisėskit, aš tuoj". Praeina tos 10 minučių - "Atsidarom po 10 minučių".... Kai pagaliau baigiam savo davinį ir norim susimokėt - "Jūs neskubėkit, baikit kavą... Slowly slowly..." Tai ir parsivežėm tą slowly slowly Lietuvon - tapo vos ne kasdieniniu priežodžiu. Karalių kapus apėjom jau kepinant tikrai karštai (kaip mums, šiauriečiams) spalio saulei, bet gyvi likom. KItas pavyzdys - maniškiui taip panižo aplankyt Bizantijos muziejų - nuėjom. Aplankėm. Galima sakyt, pabučiavom duris - vietinis dvasininkas, matote, "įstrigo kamštyje" (aha, velkom to Lifjueinia - pamatytumėt Narbuto gatvės, Savanorių prospekto (tiek Vilniuje, tiek Kaune) ir kitus kamščius, gėda pasidarytų dėl savo "kamščių" iš turbūt poros mašinų.... Vidun taip ir nepatekom. A, ir be abejonės, vietiniai kebabai ir prie jų pateikiami marinuoti pipirai ir salierų stiebai (tikrai aštrūs). Prašom nesijuokt - savų lietuviškų kebabų ragaut iki šiol nedrįstam. Na gal ne visai - ar ne pernai pabandėm ar ne per Sostinės dienas Gedimino prospekte paragaut neva graikiško restorano siūlomo souvlakio (tai kaip ir kebabas) - irgi minėsim ilgai ilgai... Deja, tik bloguoju - kaina vos ne dvigubai didesnė nei kiprietiško, kiekis - vos ne dvigubai (ar dar daugiau) mažesnis ir klaikutėlis majonezinis padažas (turbūt turėčiau sakyt tzatziki, bet liežuvis nesiverčia - tai buvo klaikus marmalas, primenantis sovietines valgyklas ar ligoninių maistą).... Nesiplėsiu turbūt pasakodama, kiek kokių nuptykių ten patyrėm, bet faktas - mielai ten sugrįžtumėm (o prieš kelionę atrodė, kad tai once in a lifetime kelionė). Tik jau turbūt keliautume aplankyt apylinkių - senamiestį išmaišėm skersai išilgai.

Blogiausiai turbūt minėsim praėjusių metų kelionę į Lvovą. Ne, Lvovas nenusikalto niekuo, viskas ten mums buvo OK. Visai ne OK buvo Kijeve. Boryspilio oro uostą turbūt irgi ilgai minėsim kaip vieną blogiausių patirčių. Pirmas blogis nutiko dar tėvynėje - panaikino tiesioginį reisą Vilnius-Lvovas. Būtinai teko aplankyt sostinę. Pirmyn dar nieko baisaus, bet atgal... Pasų patikra veikė net ne vėžlio greičiu - vėžlys turbūt palyginus su jais judėtų reaktyviniu greičiu. Kol stovėjom eilėj, suskambo ir paskutinis skambutis... Mes po patikros - bėgte į lėktuvą. Kol po klajonių atsidūrėm ten, kur reikia, streso patyrėm daugiau nei užtektinai. Jei ką - už greitesnį judėjimą (fast line'ą) susimokėję žydai lygiai taip pat greitai stovėjo kitoj eilėj). Kad nepasirodytų maža lėto darbo - iš 4 langelių dirbo 1... O jei norit pasijust turtuoliais - Ukrainą tikrai rekomenduoju, kol kainos ten dar netapo europietiškos.

O rugsėjo 22 mūsų laukia Florencija....

Ką norėtumėm (tiksliau būtų - planuojam) aplankyt - turbūt Sakartvelo, gal sugrįžt į Pafosą Kipre, gal dar kada grįšim į Lvovą (ginkdie ne per Kijevą, greičiau jau per Lenkiją). Kol kas tiek, po Italijos planuosimės dar ką nors. Na o jei kelionės Lietuvoj - Kėdainiai, Telšiai, Plungė. Kas be ko, kadangi be nuotykių mes niekaip negalim, tai irgi įsimintinų nuotykių papasakočiau.

faina, kad pusė teksto apie keliones – neigiami įspūdžiai :) Nesakau, kad nustebau.

Nedaug keliauta, palyginus su Einaro sąrašu. Aplankyta Estija, Latvija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Vengrija, Čekija (tai vis turistinės kelionės su kuria nors turizmo firma), Latvija - dar ir pamatyt savo DIEVUS - a-ha. Iš kitų kelionių (jau be turistinių agentūrų) lankyta Kipras ir Ukraina. Šiemet (jau po kelių dienų) bus Italija. Kol kas patys pačiausi prisiminimai turbūt iš Kipro. Tie tingūs pietiečiai su principu slowly slowly tikrai daro įspūdį. Kad ne visada teigiamą - irgi tioesa. Štai susiruoši į Karalių kapus - nori kaip įmanoma greičiau ten patekt, nes diena nusimato karšta (ne mažiau kaip +35 pavėsyje), o pavėsio ten nelabai rasi - praktiškai dykumos... Ateini į vietinę kavinukę (kuri, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso vietinei gyvūnų priglaudai) papusryčiaut, o šeimininkė niekur neskuba. "Atsidarom po 10 minučių, bet prisėskit, aš tuoj". Praeina tos 10 minučių - "Atsidarom po 10 minučių".... Kai pagaliau baigiam savo davinį ir norim susimokėt - "Jūs neskubėkit, baikit kavą... Slowly slowly..." Tai ir parsivežėm tą slowly slowly Lietuvon - tapo vos ne kasdieniniu priežodžiu. Karalių kapus apėjom jau kepinant tikrai karštai (kaip mums, šiauriečiams) spalio saulei, bet gyvi likom. KItas pavyzdys - maniškiui taip panižo aplankyt Bizantijos muziejų - nuėjom. Aplankėm. Galima sakyt, pabučiavom duris - vietinis dvasininkas, matote, "įstrigo kamštyje" (aha, velkom to Lifjueinia - pamatytumėt Narbuto gatvės, Savanorių prospekto (tiek Vilniuje, tiek Kaune) ir kitus kamščius, gėda pasidarytų dėl savo "kamščių" iš turbūt poros mašinų.... Vidun taip ir nepatekom. A, ir be abejonės, vietiniai kebabai ir prie jų pateikiami marinuoti pipirai ir salierų stiebai (tikrai aštrūs). Prašom nesijuokt - savų lietuviškų kebabų ragaut iki šiol nedrįstam. Na gal ne visai - ar ne pernai pabandėm ar ne per Sostinės dienas Gedimino prospekte paragaut neva graikiško restorano siūlomo souvlakio (tai kaip ir kebabas) - irgi minėsim ilgai ilgai... Deja, tik bloguoju - kaina vos ne dvigubai didesnė nei kiprietiško, kiekis - vos ne dvigubai (ar dar daugiau) mažesnis ir klaikutėlis majonezinis padažas (turbūt turėčiau sakyt tzatziki, bet liežuvis nesiverčia - tai buvo klaikus marmalas, primenantis sovietines valgyklas ar ligoninių maistą).... Nesiplėsiu turbūt pasakodama, kiek kokių nuptykių ten patyrėm, bet faktas - mielai ten sugrįžtumėm (o prieš kelionę atrodė, kad tai once in a lifetime kelionė). Tik jau turbūt keliautume aplankyt apylinkių - senamiestį išmaišėm skersai išilgai.

Blogiausiai turbūt minėsim praėjusių metų kelionę į Lvovą. Ne, Lvovas nenusikalto niekuo, viskas ten mums buvo OK. Visai ne OK buvo Kijeve. Boryspilio oro uostą turbūt irgi ilgai minėsim kaip vieną blogiausių patirčių. Pirmas blogis nutiko dar tėvynėje - panaikino tiesioginį reisą Vilnius-Lvovas. Būtinai teko aplankyt sostinę. Pirmyn dar nieko baisaus, bet atgal... Pasų patikra veikė net ne vėžlio greičiu - vėžlys turbūt palyginus su jais judėtų reaktyviniu greičiu. Kol stovėjom eilėj, suskambo ir paskutinis skambutis... Mes po patikros - bėgte į lėktuvą. Kol po klajonių atsidūrėm ten, kur reikia, streso patyrėm daugiau nei užtektinai. Jei ką - už greitesnį judėjimą (fast line'ą) susimokėję žydai lygiai taip pat greitai stovėjo kitoj eilėj). Kad nepasirodytų maža lėto darbo - iš 4 langelių dirbo 1... O jei norit pasijust turtuoliais - Ukrainą tikrai rekomenduoju, kol kainos ten dar netapo europietiškos.

O rugsėjo 22 mūsų laukia Florencija....

Ką norėtumėm (tiksliau būtų - planuojam) aplankyt - turbūt Sakartvelo, gal sugrįžt į Pafosą Kipre, gal dar kada grįšim į Lvovą (ginkdie ne per Kijevą, greičiau jau per Lenkiją). Kol kas tiek, po Italijos planuosimės dar ką nors. Na o jei kelionės Lietuvoj - Kėdainiai, Telšiai, Plungė. Kas be ko, kadangi be nuotykių mes niekaip negalim, tai irgi įsimintinų nuotykių papasakočiau.

Nedaug keliauta, palyginus su Einaro sąrašu. Aplankyta Estija, Latvija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Vengrija, Čekija (tai vis turistinės kelionės su kuria nors turizmo firma), Latvija - dar ir pamatyt savo DIEVUS - a-ha. Iš kitų kelionių (jau be turistinių agentūrų) lankyta Kipras ir Ukraina. Šiemet (jau po kelių dienų) bus Italija. Kol kas patys pačiausi prisiminimai turbūt iš Kipro. Tie tingūs pietiečiai su principu slowly slowly tikrai daro įspūdį. Kad ne visada teigiamą - irgi tioesa. Štai susiruoši į Karalių kapus - nori kaip įmanoma greičiau ten patekt, nes diena nusimato karšta (ne mažiau kaip +35 pavėsyje), o pavėsio ten nelabai rasi - praktiškai dykumos... Ateini į vietinę kavinukę (kuri, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso vietinei gyvūnų priglaudai) papusryčiaut, o šeimininkė niekur neskuba. "Atsidarom po 10 minučių, bet prisėskit, aš tuoj". Praeina tos 10 minučių - "Atsidarom po 10 minučių".... Kai pagaliau baigiam savo davinį ir norim susimokėt - "Jūs neskubėkit, baikit kavą... Slowly slowly..." Tai ir parsivežėm tą slowly slowly Lietuvon - tapo vos ne kasdieniniu priežodžiu. Karalių kapus apėjom jau kepinant tikrai karštai (kaip mums, šiauriečiams) spalio saulei, bet gyvi likom. KItas pavyzdys - maniškiui taip panižo aplankyt Bizantijos muziejų - nuėjom. Aplankėm. Galima sakyt, pabučiavom duris - vietinis dvasininkas, matote, "įstrigo kamštyje" (aha, velkom to Lifjueinia - pamatytumėt Narbuto gatvės, Savanorių prospekto (tiek Vilniuje, tiek Kaune) ir kitus kamščius, gėda pasidarytų dėl savo "kamščių" iš turbūt poros mašinų.... Vidun taip ir nepatekom. A, ir be abejonės, vietiniai kebabai ir prie jų pateikiami marinuoti pipirai ir salierų stiebai (tikrai aštrūs). Prašom nesijuokt - savų lietuviškų kebabų ragaut iki šiol nedrįstam. Na gal ne visai - ar ne pernai pabandėm ar ne per Sostinės dienas Gedimino prospekte paragaut neva graikiško restorano siūlomo souvlakio (tai kaip ir kebabas) - irgi minėsim ilgai ilgai... Deja, tik bloguoju - kaina vos ne dvigubai didesnė nei kiprietiško, kiekis - vos ne dvigubai (ar dar daugiau) mažesnis ir klaikutėlis majonezinis padažas (turbūt turėčiau sakyt tzatziki, bet liežuvis nesiverčia - tai buvo klaikus marmalas, primenantis sovietines valgyklas ar ligoninių maistą).... Nesiplėsiu turbūt pasakodama, kiek kokių nuptykių ten patyrėm, bet faktas - mielai ten sugrįžtumėm (o prieš kelionę atrodė, kad tai once in a lifetime kelionė). Tik jau turbūt keliautume aplankyt apylinkių - senamiestį išmaišėm skersai išilgai.

Blogiausiai turbūt minėsim praėjusių metų kelionę į Lvovą. Ne, Lvovas nenusikalto niekuo, viskas ten mums buvo OK. Visai ne OK buvo Kijeve. Boryspilio oro uostą turbūt irgi ilgai minėsim kaip vieną blogiausių patirčių. Pirmas blogis nutiko dar tėvynėje - panaikino tiesioginį reisą Vilnius-Lvovas. Būtinai teko aplankyt sostinę. Pirmyn dar nieko baisaus, bet atgal... Pasų patikra veikė net ne vėžlio greičiu - vėžlys turbūt palyginus su jais judėtų reaktyviniu greičiu. Kol stovėjom eilėj, suskambo ir paskutinis skambutis... Mes po patikros - bėgte į lėktuvą. Kol po klajonių atsidūrėm ten, kur reikia, streso patyrėm daugiau nei užtektinai. Jei ką - už greitesnį judėjimą (fast line'ą) susimokėję žydai lygiai taip pat greitai stovėjo kitoj eilėj). Kad nepasirodytų maža lėto darbo - iš 4 langelių dirbo 1... O jei norit pasijust turtuoliais - Ukrainą tikrai rekomenduoju, kol kainos ten dar netapo europietiškos.

O rugsėjo 22 mūsų laukia Florencija....

Ką norėtumėm (tiksliau būtų - planuojam) aplankyt - turbūt Sakartvelo, gal sugrįžt į Pafosą Kipre, gal dar kada grįšim į Lvovą (ginkdie ne per Kijevą, greičiau jau per Lenkiją). Kol kas tiek, po Italijos planuosimės dar ką nors. Na o jei kelionės Lietuvoj - Kėdainiai, Telšiai, Plungė. Kas be ko, kadangi be nuotykių mes niekaip negalim, tai irgi įsimintinų nuotykių papasakočiau.

Į Lvovą wizzair tiesiogiai pradeda skraidyti :)

Nedaug keliauta, palyginus su Einaro sąrašu. Aplankyta Estija, Latvija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Vengrija, Čekija (tai vis turistinės kelionės su kuria nors turizmo firma), Latvija - dar ir pamatyt savo DIEVUS - a-ha. Iš kitų kelionių (jau be turistinių agentūrų) lankyta Kipras ir Ukraina. Šiemet (jau po kelių dienų) bus Italija. Kol kas patys pačiausi prisiminimai turbūt iš Kipro. Tie tingūs pietiečiai su principu slowly slowly tikrai daro įspūdį. Kad ne visada teigiamą - irgi tioesa. Štai susiruoši į Karalių kapus - nori kaip įmanoma greičiau ten patekt, nes diena nusimato karšta (ne mažiau kaip +35 pavėsyje), o pavėsio ten nelabai rasi - praktiškai dykumos... Ateini į vietinę kavinukę (kuri, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso vietinei gyvūnų priglaudai) papusryčiaut, o šeimininkė niekur neskuba. "Atsidarom po 10 minučių, bet prisėskit, aš tuoj". Praeina tos 10 minučių - "Atsidarom po 10 minučių".... Kai pagaliau baigiam savo davinį ir norim susimokėt - "Jūs neskubėkit, baikit kavą... Slowly slowly..." Tai ir parsivežėm tą slowly slowly Lietuvon - tapo vos ne kasdieniniu priežodžiu. Karalių kapus apėjom jau kepinant tikrai karštai (kaip mums, šiauriečiams) spalio saulei, bet gyvi likom. KItas pavyzdys - maniškiui taip panižo aplankyt Bizantijos muziejų - nuėjom. Aplankėm. Galima sakyt, pabučiavom duris - vietinis dvasininkas, matote, "įstrigo kamštyje" (aha, velkom to Lifjueinia - pamatytumėt Narbuto gatvės, Savanorių prospekto (tiek Vilniuje, tiek Kaune) ir kitus kamščius, gėda pasidarytų dėl savo "kamščių" iš turbūt poros mašinų.... Vidun taip ir nepatekom. A, ir be abejonės, vietiniai kebabai ir prie jų pateikiami marinuoti pipirai ir salierų stiebai (tikrai aštrūs). Prašom nesijuokt - savų lietuviškų kebabų ragaut iki šiol nedrįstam. Na gal ne visai - ar ne pernai pabandėm ar ne per Sostinės dienas Gedimino prospekte paragaut neva graikiško restorano siūlomo souvlakio (tai kaip ir kebabas) - irgi minėsim ilgai ilgai... Deja, tik bloguoju - kaina vos ne dvigubai didesnė nei kiprietiško, kiekis - vos ne dvigubai (ar dar daugiau) mažesnis ir klaikutėlis majonezinis padažas (turbūt turėčiau sakyt tzatziki, bet liežuvis nesiverčia - tai buvo klaikus marmalas, primenantis sovietines valgyklas ar ligoninių maistą).... Nesiplėsiu turbūt pasakodama, kiek kokių nuptykių ten patyrėm, bet faktas - mielai ten sugrįžtumėm (o prieš kelionę atrodė, kad tai once in a lifetime kelionė). Tik jau turbūt keliautume aplankyt apylinkių - senamiestį išmaišėm skersai išilgai.

Blogiausiai turbūt minėsim praėjusių metų kelionę į Lvovą. Ne, Lvovas nenusikalto niekuo, viskas ten mums buvo OK. Visai ne OK buvo Kijeve. Boryspilio oro uostą turbūt irgi ilgai minėsim kaip vieną blogiausių patirčių. Pirmas blogis nutiko dar tėvynėje - panaikino tiesioginį reisą Vilnius-Lvovas. Būtinai teko aplankyt sostinę. Pirmyn dar nieko baisaus, bet atgal... Pasų patikra veikė net ne vėžlio greičiu - vėžlys turbūt palyginus su jais judėtų reaktyviniu greičiu. Kol stovėjom eilėj, suskambo ir paskutinis skambutis... Mes po patikros - bėgte į lėktuvą. Kol po klajonių atsidūrėm ten, kur reikia, streso patyrėm daugiau nei užtektinai. Jei ką - už greitesnį judėjimą (fast line'ą) susimokėję žydai lygiai taip pat greitai stovėjo kitoj eilėj). Kad nepasirodytų maža lėto darbo - iš 4 langelių dirbo 1... O jei norit pasijust turtuoliais - Ukrainą tikrai rekomenduoju, kol kainos ten dar netapo europietiškos.

O rugsėjo 22 mūsų laukia Florencija....

Ką norėtumėm (tiksliau būtų - planuojam) aplankyt - turbūt Sakartvelo, gal sugrįžt į Pafosą Kipre, gal dar kada grįšim į Lvovą (ginkdie ne per Kijevą, greičiau jau per Lenkiją). Kol kas tiek, po Italijos planuosimės dar ką nors. Na o jei kelionės Lietuvoj - Kėdainiai, Telšiai, Plungė. Kas be ko, kadangi be nuotykių mes niekaip negalim, tai irgi įsimintinų nuotykių papasakočiau.