Man nuojauta kužda, kad dar užtruks iki naujo TesseracT albumo išėjimo.  Matyt, kol Danielius Tompkinsas nepatenkins savo ego, į kolektyvinę veiklą žiūrės pro pirštus.

Valio! Tesseract šiemet apsilankys Devilstone. Puse bilieto jau atsipirko.

Kaip reikiant prarijau kabliuką.

Nežinau, galbūt man maišo tas djent stilius, kurio aš ir neperpratau. Iki šiol girdėjau tik atskirą eksperimentavimą, kur nebuvo jokio didesnio muzikinio konteksto, maišymo su kitais stiliais. Kitas dalykas, man TesseracT skambesys atrodo vertas nagrinėjimo, nes kaip žinia, jų dainų struktūros yra truputi padrikos, tuo tarpu, jose galima įžvelgti kitų grupių įtakų, ir kol kas labiausiai pastebėjau Steveną Wilsoną. Sonder kol kas kiek perklausiau man pasirodė panašus į 2015 Polaris, tik struktūriškai truputi kitoks, gal labiau eksperimentinis jiems.

Aš juose nieko labai keisto nematau. Ganėtinai stipri djent / progressive metal grupė, grojantys koncentruotą muziką. Nors mano žinios apie juos remiasi tik palaidų dainų perklausomis, tačiau bent jau toks įspūdis susidarė. Tiesa, naujasis albumas Sonder man yra nusivylimas, jis yra palaida bala.

Kol kas man jie yra viena keisčiausių gerąja prasme ir skirtingas emocijas keliančių modernios progresyvios sunkiosios muzikos grupių, kurią perkąsti yra iššūkis. O iššūkius aš mėgstu, taigi dar labai daug laiko su jais praleisiu.