Aš nesikabinėsiu prie recenzijos, nes kas joje išsakyta, gryna tiesa. Gaila, kad Šarūnas negalėjo sudalyvauti ketvirtadienį. Nors oras buvo šuniškas (pradžioj lijo, po to purškė, bet išsigiedrijus, žiauriai atšalo), lėkiau toj po darbo į Dainuvos slėnį ir dar spėjau išgirsti paskutines dvi Distillator dainas. Thrash užkaitino kraują ir šlapios kojos nebeatrodė pasaulio pabaiga. Plikis barzdonas smaugė bosą kaip apsėstas. Jų muzika man daug kur kryžiavosi su Annihilator, ypač vokalas su tuo būdingu cyptelėjimu. Nu, galvoju, gera pradžia, o kas bus toliau. O toliau, prasčiau. Raketkanon'ams nesisekė, nuolat išsiderindavo gitaros. Solinė grojo epizodiškai, ir kai grupė baigė pasirodymą, gitaristas iškėlė ją aukštai virš galvos, na, manau, tėkš į grindis, tačiau tik pamojavo su ja ir išėjo. Užtat kaip išėjo būgnininkas, merginos net aiktelėjo. Per visą pasirodymą vilkėjo kažką panašaus į celofaninį lietpaltį, o kai išeidamas atsisveikinimui pakėlė rankas su lazdelėmis, tas jo ploščius taip pat šoktelėjo į viršų, atidengdamas įspūdingą vyrišką trejybę. Mat vyrukas po juo buvo kaip mamos pagimdytas. Štai tokia atrakcija, surežisuota ir efektingai išpildyta.
Tada sunervijo žinia, kad Alcest vėluos ir galės groti tik antrą valandą. Dariau pertrauką, nulėkiau iki mašinos ir pakeičiau šlapius batus į pliažankes, o kelnes į šortus, dar ir į save kažkiek įpyliau profilaktiškai.
OathBreaker buvo daugelio laikyti šios dienos vienais iš geresnių, bet gavosi kone fiasco. Garso operatorius gal užmigo, nes vokalistės beveik visiškai nesigirdėjo ( gal mano ausis jos dažnių negaudė?). Girdėjau tik forsuotas vietas, kurios man skambėjo "niaaauuu, miaaauu arba kniauv". Dairausi, visi kinkuoja galvom (į ritmą), o aš smerkiančiai. Tik staiga, ėmė ir atsirado mergužėlės balsas ir dvi paskutines dainas įvertinau kaip vykusias, o tai buvo chaotiškas hardcoras.
Truckfighters pragrojo nepalikdami to, ko tikėjausi iš jų. Kompozicijos ilgos ir panašios į repeticiją - grojamas kažkelintas kvadratas žiūrint į vokalistą, o tas, ok. varom šitą, ir įvyksta kažkiek veiksmo. Tada vėl užbuksuoja, vienžo, nuobodu.
Vėl pauzė, aš vėl "ant šilumos" ir štai tolumoje išgirstu sound check'ą ir neužmirštamą Deliverance motyvą. Kone tekinom prie scenos. Alcest groja savo naują albumą. Svaigi, lėta, nė kiek neforsuojama melodija lėtai vingruoja kol į ją įsiaudžia aukštas, vos ne moteriškas Neige's vokalas. Tamsaus gymio bosistas gal vienintelis kiek ekspresyvesnis scenoje. Klausausi išsižiojęs, muzika gimininga blackui, bet kur kas ramesnė, alternatyva ir tiek. Sako, tai blackgaze, atseit soegazing ir black metal hibridas, aš sutinku. Daina po dainos ir jau atsiranda specifinis Neige's groulas - toks labiau prislopintas scream'as, dėl ko jis taip pat melodingas. Čia jau senesni albumai užkabinami, gerklę ima gniaužti, išgirdus pažįstamus motyvus ir moduliacijas. Danguje viena po kitos gęsta žvaigždės, rytuose menkos šviesos gaisas, Alcest dėkoja publikai, o publika sužvarbusi, tačiau laiminga dėkingumo šūksmais palydi juos nulipančius nuo scenos.
Pirma Devilstone diena baigėsi.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Recenzija tokia, atrodo, lyg rašyta labai paskubomis, elementarių gramatinių ir skyrybos klaidų apsčiai, kurios rėžią akį mėgstantiems estetiškai tvarkingus tekstus. Ir tas trashas - nežinau ar čia juoktis, ar verkti... Nepaisant šitų svarbių detalių, man patiko pateikimas, kad neperkrauta informacijos ir galerija labai neblogų turi kadrelių.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Richardo Tandy (ELO) klaviatūrų paletė buvo svarbi grupės garso sudedamoji dalis, ypač albumuose „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“.
2017 m. liepos 20 d. 18:57:48
Aš nesikabinėsiu prie recenzijos, nes kas joje išsakyta, gryna tiesa. Gaila, kad Šarūnas negalėjo sudalyvauti ketvirtadienį. Nors oras buvo šuniškas (pradžioj lijo, po to purškė, bet išsigiedrijus, žiauriai atšalo), lėkiau toj po darbo į Dainuvos slėnį ir dar spėjau išgirsti paskutines dvi Distillator dainas. Thrash užkaitino kraują ir šlapios kojos nebeatrodė pasaulio pabaiga. Plikis barzdonas smaugė bosą kaip apsėstas. Jų muzika man daug kur kryžiavosi su Annihilator, ypač vokalas su tuo būdingu cyptelėjimu. Nu, galvoju, gera pradžia, o kas bus toliau. O toliau, prasčiau. Raketkanon'ams nesisekė, nuolat išsiderindavo gitaros. Solinė grojo epizodiškai, ir kai grupė baigė pasirodymą, gitaristas iškėlė ją aukštai virš galvos, na, manau, tėkš į grindis, tačiau tik pamojavo su ja ir išėjo. Užtat kaip išėjo būgnininkas, merginos net aiktelėjo. Per visą pasirodymą vilkėjo kažką panašaus į celofaninį lietpaltį, o kai išeidamas atsisveikinimui pakėlė rankas su lazdelėmis, tas jo ploščius taip pat šoktelėjo į viršų, atidengdamas įspūdingą vyrišką trejybę. Mat vyrukas po juo buvo kaip mamos pagimdytas. Štai tokia atrakcija, surežisuota ir efektingai išpildyta.
Tada sunervijo žinia, kad Alcest vėluos ir galės groti tik antrą valandą. Dariau pertrauką, nulėkiau iki mašinos ir pakeičiau šlapius batus į pliažankes, o kelnes į šortus, dar ir į save kažkiek įpyliau profilaktiškai.
OathBreaker buvo daugelio laikyti šios dienos vienais iš geresnių, bet gavosi kone fiasco. Garso operatorius gal užmigo, nes vokalistės beveik visiškai nesigirdėjo ( gal mano ausis jos dažnių negaudė?). Girdėjau tik forsuotas vietas, kurios man skambėjo "niaaauuu, miaaauu arba kniauv". Dairausi, visi kinkuoja galvom (į ritmą), o aš smerkiančiai. Tik staiga, ėmė ir atsirado mergužėlės balsas ir dvi paskutines dainas įvertinau kaip vykusias, o tai buvo chaotiškas hardcoras.
Truckfighters pragrojo nepalikdami to, ko tikėjausi iš jų. Kompozicijos ilgos ir panašios į repeticiją - grojamas kažkelintas kvadratas žiūrint į vokalistą, o tas, ok. varom šitą, ir įvyksta kažkiek veiksmo. Tada vėl užbuksuoja, vienžo, nuobodu.
Vėl pauzė, aš vėl "ant šilumos" ir štai tolumoje išgirstu sound check'ą ir neužmirštamą Deliverance motyvą. Kone tekinom prie scenos. Alcest groja savo naują albumą. Svaigi, lėta, nė kiek neforsuojama melodija lėtai vingruoja kol į ją įsiaudžia aukštas, vos ne moteriškas Neige's vokalas. Tamsaus gymio bosistas gal vienintelis kiek ekspresyvesnis scenoje. Klausausi išsižiojęs, muzika gimininga blackui, bet kur kas ramesnė, alternatyva ir tiek. Sako, tai blackgaze, atseit soegazing ir black metal hibridas, aš sutinku. Daina po dainos ir jau atsiranda specifinis Neige's groulas - toks labiau prislopintas scream'as, dėl ko jis taip pat melodingas. Čia jau senesni albumai užkabinami, gerklę ima gniaužti, išgirdus pažįstamus motyvus ir moduliacijas. Danguje viena po kitos gęsta žvaigždės, rytuose menkos šviesos gaisas, Alcest dėkoja publikai, o publika sužvarbusi, tačiau laiminga dėkingumo šūksmais palydi juos nulipančius nuo scenos.
Pirma Devilstone diena baigėsi.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2017 m. liepos 20 d. 17:00:31
Recenzija tokia, atrodo, lyg rašyta labai paskubomis, elementarių gramatinių ir skyrybos klaidų apsčiai, kurios rėžią akį mėgstantiems estetiškai tvarkingus tekstus. Ir tas trashas - nežinau ar čia juoktis, ar verkti... Nepaisant šitų svarbių detalių, man patiko pateikimas, kad neperkrauta informacijos ir galerija labai neblogų turi kadrelių.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.