Na, man patinka jo eilės, tokios prasmingos, gražios, ilgesingos, liūdnos...

blyn, netyčia paspaudžiau nepabaigęs rašyti.

Patiko vizijų ciklas ir interpretuoti nelabai jau sunku

Geras rašytojas, gaila, kad mirė jaunas, nespėjo išvažiuoti į JAV. B

grazus eilerasciai, piesiau pagal jo eilerascius

butent Macernis pradejo rasyt vizijas o nes kas kitas tad kaip gali sakyt nk isskirtinio?

Kiek tenka paminti, tai vienos nuobodžiausių interpretacijų kiek teko rašyti mokykloje. Nekabina manęs tokia kūryba, melejonas tokių ir tokių pačių. Nieko išskirtinio nematau kas galėjo patraukti.

Nebereikalo manau sakoma jei jis nebūtų miręs taip anksti būtų tapęs vos ne Šekspyras. Tai nyostabus ir super talentingas poetas. Labai vertinu jo kūrybą.

Mačernis man ir vienas geriausių poetų, nors pats aš nelabai mėgstu poezija, bet Mačernio paskaitau. Man tinka ir patinka. Beje, pataikei su eilėraščius, šis vienas geriausių.

viena mano paauglystės lietuviškų 'meilių'.
Man rudens sonetai patys žaviausi jo.

Kiekvienam savo. Poezija jau yra toks dalykas, kad kiekvienam skirtingai į širdį pataiko (arba ne). Taip pat, kaip ir visas menas.

Nemėgstu. Susidurt teko nemažai, ir interpretacijų būtent iš jo turbūt daugiausiai rašiau, pastarosios dar ir neprastai sekės.
O jis — romantiškas, idealistas, vietomis nuskriaustas. Jautrus. Ir ieško, ieško.. Gal ir talentas, bet netinka man tokia kūryba.: ) Už Radauską aš, jei jau apie poeziją. Ir Martinaitį!

XX amžiaus lietuvių poetas egzistencialistas. Poetas, nepaprastai jautriai suvokęs pasaulį, jo atšiaurumą. Įdomu, ar esate apie jį girdėję, skaitę? Kokia jūsų nuomonė apie šį poetą ir jo kūrybą?
Asmeniškai man Mačernis - geriausias lietuvių poetas, vienintelis, kurio kūryba pilnai atitinka mano pasaulėjautą. Manau, kad prasmingesnių ir gražesnių kompozicijų dar reiktų paieškoti. Labiausiai patinkantis jo prozos kūrinys - "Ramybės bankas". Iš daugelio eilėraščių bent jau šiuo metu labiausiai patinkantis šis:

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!