Taip, šis kūrinys man irgi žinomas, deja, dabar šiek tiek paliksiu savo mėgstamą literatūrą dėl mokyklinės - dar reikia pabaigti tai, kas šiame gyvenime neužbaigta.

jei jau ant Kurto užsirovei, siūlau 

Kurtas Vonegutas - Čempionų pusryčiai.

Nedidelis kūrinys, suvalgytas dviem prisėdimais. Stilistiškai dar ekscentriškesnis negu „Skerdykla Nr.5“. Visiems, norintiems gyvenimo realybės ir absurdo supratimo, rekomenduoju Vonegutą. Ir ta kulminacija - kūrėjas susitinka personažą - klasikinius kūrinius mėgstantį skaitytoją gali išmušti iš vėžių. Vėl, kaip skerdykloje, Kilgoras Trautas ir jo „romanų“ fantastiniai konceptai, vėl padoraus lygio gyvenimiška ironija, vėl atsiranda kažkoks psichas, prikulantis gatvėje pasitaikiusius žmones ir pan. Galbūt galima atrasti naują elementą, ko skerdykloje nebuvo - šiknos skylės. Labai subuitiškėjęs Voneguto kalbos stilius yra lengvai skaitomas ir artimas. Autorius mėgsta siužeto aiškumą ir netgi daug ką pakartoja (neveltui ir Huveriui užplaukdavo echolalija). Žinoma, pamiršau visai, labai šaunios iliustracijos, pateikiamos pačio rašytojo. Ir avangardiška tai, kad Vonegutas pateikia iliustracijas ne tų objektų, kuriuos skirtingi žmonės įsivaizduoja skirtingai, o tų, kuriuos visi žino vienodai, pavyzdžiui, iliustruoja obuolį, žirnį ar kokį kitą labai konkretų objektą - vat čia yra avangardas. Vonegutas yra labai geras modernizmo pavyzdys, o kadangi aš modernizmą mėgstu, tai man šis kūrinys buvo kaip tik. Jau bijau kūrinius vertinti balais, bet, sakykim, 9,5 balo yra normalu.

Kurtas Vonegutas - Skerdykla Nr.5.

Iki pasiryžimo pradėti skaityti šį autorių apie jį jau buvau girdėjęs daug daug (dėka įvairių music.lt narių) ir prisiskaitęs apie jo kūrinius daug, toks jausmas, kad aš jau buvau susipažinęs ir susidraugavęs su juo. Bet ne, jį skaityti pradėjau tik dabar. Bet dėl sukauptų žinių manęs Vonegutas nebenustebino - aš iš jo ir tikėjaus tiek. Nieko nepadarysi (autoriaus žodžiais tariant). Tai turbūt šis dviejų žodžių junginys yra vienintelis stebinantis dalykas - keistas stilistinis sprendimas jį vartoti prieš kiekvieną tragišką incidentą, susijusį su bet kuriuo žmogumi ar kitu gyvu organizmu. Tačiau lengvai krenta į skaitytojo atmintį ir užkabina, šiek tiek laisva kalbėjimo forma sudaro familiarų ryšį tarp skaitytojo ir skaitovo. Kitas labai geras daiktas tai yra chronologinis chaosas (nenuoseklumas). Na, kadangi kūrinio protagonistas puikiai žino, kas tie laiko plyšiai, tai še, duokim ir skaitytojui pajusti ta šokinėjimą pirmyn ir atgal ir į visas kitas puses. Sveika ironijos dozė, jos aštrumo lygis puikiai primeną B.Sruogos „Dievų miškas“ (tuo labiau, tematika labai panaši). Labiausiai man Kurto Voneguto kūryboje patinka fantastikos ir realybės suderinimas viename siužete. Ateiviai, laiko plyšiai, bet ir II pasaulinio karo išgyvenimai, žiaurios žmonijos realijos. Puikus kūrinys, drąsiai 9,5 balo.

Neseniai baigiau "Nusikaltimą ir bausmę". Klasika yra klasika, o klasikos nesukritikuosi. Tobuliau atskleisti žudiko psichologijos turbūt ir neįmanoma. Įspūdingas šedevras, su gerai vystoma siužeto linija ir dėmesio prikaustymu, kai verčiama spėlioti, kaip gi viskas pasibaigs. Kai kurių veikėjų monologai (besitęsiantys per kelis puslapius) man šiek tiek prailgo, ypač plepiojo kvotiko Porfirijaus Petrovičiaus, bet tai maža smulkmena. Labai patiko ir kiti veikėjai, Svidrigailovas ypač, jį galėčiau įvardinti vieną įdomesnių personažų, nors taip ir liko ne iki galo aiškios jo sprendimo knygos gale priežastys. Skaičiau senąjį variantą, taigi vertimas buvo nelabai koks ir tai labai trukdė skaitymo procese, kuris, dėl šios priežasties, kiek prailgo. Bet iš esmės, labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau imtis šio šedevro po tokios ilgos skaitymo pertraukos. Mano pažiūros tikrai smarkiai išsiplėtė ir įgavau naujų idėjų, kurios gali išeiti į gerąją arba į blogąją pusę.

Francas Kafka — „Pilis“.

Vėl sugrįžtu prie skaitymų po ilgos pertraukos (ši vasara tragiška vien jau dėl to, kad nesugebu kontroliuoti savęs ir nuo to kenčia visos mano veiklos sritys, tarp kurių ir knygų skaitymas). Ir, sakykim, tokius autorius kaip E.M.Remarkas ar H.Hesė laikai talentingais rašytojais, o paskaitęs Franco Kafkos raštus, esi priverstas susikurti savo galvoje naują kategoriją – genijai. Jie nebūtinai yra techniškai geresni rašytojai už tuos talentinguosius, bet jų specifiškas rašymo stilius, galbūt net unikalumas verčia duoti atskirą titulą. Aišku, aš su modernizmo literatūra nesu susidraugavęs (net modernizmo dailė man labiau pažįstama), todėl gal Kafka ir nustebino mane. Nepajėgiu išsirinkti, katras jo raštas man labiau patiko: nuosekliai progresuojantis ir staiga kaip kulka užsibaigiantis „Procesas“ ar išvis nebaigta, bet atrodo, kad dar kokio tūkstančio puslapių reikalaujanti „Pilis“. Abiejų tematika labai panaši: ne savo valia į absurdišką, negalinčią racionaliai pateisinti savo egzistavimo biurokratinę sistemą patekęs individas bando įrodyti ir paviešinti tokios sistemos ydas, deja, jam tai labai nesiseka. Absurdo lygis aukščiausias, veikėjų poelgiai dažnai nepateisinami (pvz: niekaip mano galva neišneša, kas per veikėja yra Fryda – nerandu jokio loginio pateisinimo jokiam jos poelgiui), jų argumentatyvumas yra tragiškas, t.y. monologai ir dialogai ne progresyviai išriša kažkokią tiesą ar išvadą, bet regresyviai ją tik dar labiau sukausto ir tada visos tos kilometrinės situacijos analizės netenka visos praktinės reikšmės, lyg be išvados. Būtent taip Kafka stengiasi parodyti, kad pasaulyje esama tokių beprasmiškų sistemų, kurios sunkina ir menkina žmogaus būtį ir rašytojas įjungia į veiksmą protagonistą, kuris bando kažką įrodyti (greičiausiai protagonistas atspindi pačio rašytojo asmenybę). Taigi, ideologinė šio romano bazė yra visai šauni. Apie stilių jau šiek tiek užsiminiau: dialogai, monologai, kurių sintaksė ir leksika labiau primena dalykinius raštus, o ne buitines diskusijas, išvystyti iki kilometrinių ilgių, bet galiausiai vis tiek niekas nevyksta ir taip kiekviename skyriuje – Kafkos rašymo stilius tikrai nedaro didelės impresijos. Ir šis kūrinys dar kartą įrodo, kad savianalizė veiksmui nereikalinga (nors vidinio pasaulio temos šiame kūrinyje buvo paliesta daugiausiai, turbūt), esmė tik veiksmas, būsena ir forma (fantastai ir detektyvų autoriai taip mėgsta, bet į didaktinio romano žanrą įjungti šią meninę ideologiją nėra taip lengva, tačiau Kafka tai padaro). Reziumuoju: kūrinys gali pasirodyti nuobodus, tačiau man patinka idėjinės perspektyvos, pateikiamos jame ir mėgaujuosi iš šalies stebėdamas, koks absurdiškas yra viso romano veiksmas, kas savaime anuliuoja gan nuobodoko rašymo stiliaus minusą. Rašau 9 balus.

Geeeeras, atsiminiau laiką vietą ir situaciją, kai skaičiau ją. Gera gera, labai man patiko.

Kafka lyginant su Camus pvz. daug sunkesnis, toks svoriškas, tačiau skaitant tam tikru metu, tam tinkamoje vietoje - labai didelis ir ilgai išliekantis gėris.

Francas Kafka — „Procesas“

Tikrai mažytį romanėlį skaičiau tikrai ilgą laiko tarpą, nes šią vasarą niekaip neprisiverčiu savęs skirti laiko skaitymui. Išties įdomus kūrinys, kadangi vis atrandamas Kafkai būdinga nelogiškumas (kas taip barbariškai užbaigia tokį modernų procesą). Ekscentriškas požiūris į gyvenimą ir visuomenę - kažkaip K. įsimyli (neteisingas žodis - verčiau žaidžia su ja klastingus žaidimus) paprastą tarnaitę, ta scena su pirkliu Bloku, padlaižiaujančiu (priverstinai) advokatui. Siužetas tikrai kafkiškas - kažkoks paprastam žmogui nesuprantamas procesas su daugybę mįslių, kurios savaime sukuria kūrinio intrigą. Idealiai kafkiškas protagonistas - jokios vidinio gyvenimo analizės, yra tik aplinka ir žmogus bei tam tikros stadijos, kurias jis išgyvena - patvirtinu teiginį, kad būsena ar forma svarbesnė nei idėja. Iš pradžių siužetas gan remarkiškas - lėtas užliūliuojantis vystymas, ties 100-uoju puslapiu vis dar jauties skaitydamas pradžią, nieko rimto nevyksta, K. jau ketina atsisakyt advokato ir staiga bam - didaktinė istorija Katedroje ir proceso užbaigimas (būtent tas epizodas man visiškai netelpa į galvą). Būtent ta scena, kai K. ateina pas advokatą su ketinimu jo atsisakyti buvo tikra bomba, mane įtraukusį šimtu procentu. Ir galiausiai skyriaus gale mane pakerta pastaba „Šis skyrius liko neužbaigtas“ - toks tobulas akcentas, atrodo, lyg visos tos a la kulminacijos pabaiga buvo tyčia nutylėta (vat čia tai būtų modernus požiūris į klasikinę romano struktūrą). Retai man palieka teigiamą įspūdį neužbaigti kūriniai. Bet reziumuojant, šio romano siužetas daug švelnesnis negu tų trumpučių novelių. Ta keista pabaiga man niekaip nesusiguli - arba persistengta ekspresionistį kūrinį pabaigti brutaliau nei galima, arba įeinam į tokią zoną, kur aš meninės tokio modernizmo prasmės pradedu nesuprasti. Rašau 9 balus.

Baigiau seniai pradėtą Dantės "Dieviškosios Komedijos" trilogiją. Skaitymo tempas sraiginis - po giesmę į dieną ir tai su pertraukomis. Turėjau tikslą palyginti Aleksio Churgino ir Sigito Gedos vertimus, tad skaičiau iš dviejų knygų vienu metu. Įdomus užsiėmimas ir perskaityta medžiaga žymiai geriau įsisavinama. Veikalo neaptarinėsiu - mokyklinis reikalas - tik išsakysiu savo verdiktą: Churginas - Geda 5:3. Sigitas nusileidžia Aleksiui rimavimo technikoje, jo kalboje yra įkyrių pasikartojimų bei piktnaudžiaujama naujadarais, o gal archajika (lyg tie žodžiai būtų prūsiški) ir jį skaityti daug sunkiau. Vienok, jis laikosi autentiško teksto nuosekliau už Churginą, kuris dėl gero sąskambio įkiša vieną kitą žodį ar net frazę iš savo kepurės. Iš kur žinau? Buvau užmetęs akį į rusišką Lozinskio vertimą (https://www.lib.ru/POEZIQ/DANTE/comedy.txt), kai abu lietuviški tekstai itin nesutapdavo. Dantės trilogija Gedai buvo paskutinis iššūkis, jis jau sirgo ir turbūt skubėjo, todėl jo posmai ne tokie sklandūs.

O kad Geda nagingas vertėjas įsitikinau su Saliamono "Giesmių Giesme", kur jis tiesiog sublizgėjo. Arba Edgar Lee Masters "Spūn Riverio Antologija" (nerealus veikalas, anot vieno literatūros kritiko, prilygstąs Dantės DK ), S. Gedo vertime skamba labai autentiškai. Šią knygą ką tik irgi baigiau. Tai laisva eilute parašytos epitafijos mirusiems išgalvoto Spūn Riverio miestelio gyventojams. Iš tų buvusių gyvenimų fragmentų susideda kaip kaleidoskope viso miestelio istorija. Epitafijos labai skirtingos, atspindi vėlionio asmenybę, charakterį, jo siekius. Be pavyzdžio sunku išsiversti (https://www.tekstai.lt/buvo/versti/riverio.htm). Asmeniškai man labiau patiko Mastersas, arčiau mūsų amžiaus.

„Procesą“ jau pradėjau... Stengimasis išsisukti iš padėties miniatūroje „Bėgantys pro šalį“ ir yra kaip vienas supuvusios realybės bruožų. Na, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis, galime pastebėti... Bet jo, dėl „Kaimo gydytojo“ galiu pritarti - siužetas aštrokas. 

Jei Kafka išties patiko, po kiek laiko (gal ne dabar, nes jo gali būti per daug vienam kartui) pabandyk kitą jo kūrinį -  "Procesą". Žiauriai geras kūrinys, rekomenduoju.

Man labiausiai turbūt "Tiltas" ir "Bėgantis pro šalį" iš tų novelių patiko. Pastarasis ne toks ir nihilistinis - juk visi mes stengiamės išsisukti iš padėties  o novelėj "Kaimo gydytojas" atsispindi tam tikras Kafkos šizofreniškumas, galbūt dėl to jam ji ir patiko.. 

Prisiskaičiau Franco Kafkos novelių ir tikrai galiu pasakyti, kad šitas žmogus turi genialių idėjų. Taip pat perskaičiau knygos gale buvusią kūrinių analizę, kurioje teko užtikti ir keletą naujų idėjų, kurių pats skaitydamas nesuvokiau, taip pat ir tokių, kurias pastebėjau ir be analizes, pvz: dostojevskiška kaltės ir bausmės tematika, taip pat froidiška psichologinė koncepcija veikėjų poelgiuose. Vis dėlto, turbūt labiausiai pastebimas aspektas yra animalizmas: vabalai, beždžionės, šakalai... Ta Kafkos fantasmagorija su tokiomis idėjomis, kaip "Aleksandro Makedoniečio žirgas bucefalas dabartiniame pasaulyje tampa advokatu" ir pan. 

Turbūt tenka pripažinti, kad „Metamorfozė“ yra ryškiausia Kafkos novelė. Menkstančios egzistencijos iki nulio, iki mirties idėja mane labiausiai užkabina, nors prisimenu, kaip kai kas mano pačio kūrinius lygindavo su „Metamorfoze“ - galima ginčytis, nes pas mane buvo menkos, bet ne palaipsniui menkstančios egzistencijos koncepcija. Man patiko miniatūra „Tiltas“, kurią galima kapstyti iki labai gilaus lygmens, bet kadangi žinom, kad Kafka yra slėpiningas rašytojas (nepritarsiu tiems, kad nori sakyti, kad jis kūrė be idėjos - jo idėjos gerai užmaskuotos jo simbolistinėse rašliavose), tai nekapstysim. Iš praktinio požiūrio taško, novelė „Tiltas“ galėtų būti kaip pagrindimas idėjos „Nesigilink į detales, nes žūsi. Tiesiog atlik savo pareigą“. „Pranešimas akademijai“ - beždžionės perauklėjimo į žmogų istorija - labai nuoseklus siužetas man kuo puikiausiai prilipo. „Bado meistras“ puikus kūrinys - menininko temai tinkantis kūrinys - menininko misija yra demonstruoti savo meną, nors tai ir kainuoti gyvybę. Deja, bet žiūrovai tam irgi reikalingi. Miniatūra „Bėgantys pro šalį“ yra greičiausiai nihilistinė supuvusios realybės interpretacija. „Nuosprendis“ - gilus kūrinys, kuriame tos froidiškos/dostojevskiškos idėjos yra ryškiausios. „Pataisos darbų kolonijoje“ - dar viena ryški novelė, aštraus siužeto novelė. „Medžiotojas Grakchas“ - metafizinės (šiek tiek vadovėlinis terminas, bet tikrai nenurašinėju analizės, čia mano pačio įžvalgos) aklavietės būseną (mirusio žmogaus klaidžiojančią dvasią) vaizduojantis kūrinys. Apskritai, dabar jau analizės mintis: Kafkos kūriniuose esmė ne idėja, o metafizinė būsena. Dar nepaminėjau „Šakalai ir arabai“ - irgi įdomus kūrinys, bet nesugebu suregzti glausto komentaro apie jį. „Naujas advokatas.“ - jau kalbėjau apie tai, kuo tampa Bucefalas po daugiau nei dviejų tūkstantmečių. „Kaimo gydytojas“ - paties Kafkos labai mėgstama novelė, įdomi psichologiniu aspektu, gydytojo, atsidūrusio aklavietėje, situacija. „Miesto herbas“ nuskambėjo kaip dar viena legenda apie Babelio bokštą, tik su kafkiška pasaulėžiūra. „Traukinio keleiviai“ ir „Naktį“ - miniatūros su aiškiomis mintimis. 

Išvada: visi kūriniai labai įdomūs, bet jei reiktų išsirinkti kelis favoritus, tai sudarau top5:

1. „Metamorfozė“;

2. „Nuosprendis“;

3. „Bado meistras“;

4. „Pranešimas akademijai“;

5. „Pataisos darbų kolonijoje“;

Bendras įvertinimas už visas noveles: 9,5/10.

* Elif Shafak - Keturiasdešimt meilės taisyklių.

Labai labai įtraukianti, Artimųjų Rytų dvasia pritvinkusi knyga.

Tokia, kurią verta turėti.

Tokia, kurią verta ne kartą perskaityti. 

Lėti mano skaitymo tempai pastaruoju metu buvo dėl nemažo užimtumo įvairiose srityse, todėl tenkinuos tik privalomąja mokykline literatūra:

Šatrijos Ragana - Sename dvare.

Keista tai sakyti, bet šitas kūrinys per švelnus. Jame yra tautinės/etninės kultūros klausimas, šeimos santykių klausimas, motinos ir vaiko ryšio problemos ir panašių gyvenimiškų dalykų išryškinimas, bet visa tai atrodo tik kaip idiliškas vaizdelis. Šatrijos Ragana, matyt, visa pasaulis įsivaizdavo daug pozityviau negu aš. Aišku, pamenant "Irkos tragediją", taip neatrodytų, bet, matyt, visą tai padaro tas labai geras bandymas į pasaulį pažvelgti vaiko akimis, kas, kad ir kaip bebūtų keista, man nebuvo artima. Irusia arba labai protinga mergaitė, arba autorė vietomis tiesiog persistengė, nes atrodo, kad vaikas žino per daug negu jai reikia žinoti. Taip, kaip Irusia kūrinyje mąstė, aš nebent dabar galiu taip mąstyti. Arba bent jau prieš 2-3 metus. Kaip sakiau, siužetas per švelnus, per daug manęs neįtikino. Tebus 6 balai.

Juozas Tumas-Vaižgantas - Dėdės ir dėdienės.

Nežinau, ar šis kūrinys geresnis už "Sename dvare". Tiesa, galiu pasakyti, kad pirmoji dalis (apie Mykoliuką ir Severiūtę, kai jie dar buvo jauni) yra gan aštri siužetiniu atžvilgiu, bet kaip tik, per daug nepasakanti idėjiniu požiūriu (atvirkščias variantas Šatrijos Raganai). Ir šiaip, perskaičius kūrinį, pagalvojau - Vaižgantas galėtų prisidėti prie dabartinių meksikietiškų / venesuelietiškų / turkiškų serialų kūrimo. Kiek aš tame kūrinyje pamačiau idėjinio pagrindo - socialiniai kriterijai dažniausiai nulemia žmogaus gyvenimą, meilė ne visada laimi... ir viskas. Mokykloje dar šio kūrinio nenagrinėjom, bet šio kūrinio specifika slypi ne ideologiniame motyve. Dėl to Vaižgantą aš ir laikau grynu realistu, o ne romantistu (kažkodėl vadovėliuose mėgstama sakyti, kad jis yra tarp tų abiejų srovių). Veikėjų charakteristika ir siužetas yra specifiniai elementai. Bet visgi, jei viename kūrinyje minėtų dalykų pritrūksta, tai šitas kūrinys irgi per sausas, nes trūksta minties. Galbūt Vaižgantas šiuo kūriniu ir norėjo tiesiog paaiškinti "dėdžių" sąvoką tuometinėje socialinėje sistemoje, bet ar tam reikalingas visas kūrinys, ir ypač, grožinės literatūros? Be to, antroji dalis lyg iš oro nukritus, nes tarpas keliasdešimties metų atsiranda ir chronologinė tvarka ne per tvarkingiausia. Esu kritiškas dėl šio kūrinio dar labiau ir išliejęs savo tulžį turbūt spėju, kad šis kūrinys man mažiau patiko. 5,75 balo.

pagaliau originalo kalboj - Viktor Pelevin`o apsakymų rinkinys"P5" (прощальные песни политических пигмеев Пиндостана):

"Dainuoančių Karietidžių salė" 

"Krokodilo Khufu maitinimas"

"Nekromantas"

"Frydmano erdvė"

"Asasinas"

...užsikabliavau skaityt rusų kalba tai suvalgiau ir Daniil Kharms`o trumpas istorijas rašytas pirmu asmeniu "Я родился в камыше…"  (Aš gimiau viksmeldžiuose...)

dabar bandau Kazimiro Melevičiaus manifestus, deklaracijas, straipsnius "Joudas Kvadratas"

Ką tik užbaigiau skaityti Harietos Bičer Stou "Dėdės Tomo trobelė". Galiu pasakyt, kad patiko. Panašios tematikos romanų esu skaitęs ir anksčiau, tačiau šitas susiskaitė visai gerai. Nepasakyčiau, kad viena man labiausiai patikusių skaitytų knygų, tačiau tikrai gera. Vakare pradėsiu Škėmos "Balta Drobulė" (yeah, shame on me, 12oj klasėj iš privalomo sąrašo neskaičiau šitos, tiesą sakant neskaičiau nei vienos privalomos). 

Dar nepabaigiau, bet skaitau šiuo metu, Anos Politkovskajos "Tik tiesa ir nieko daugiau". Jau seniai norėjau šią knygą perskaityti, bet vis kokia kita knyga užlįsdavo arba studijų konspektai, bet šitai, po sesijos yra labai įdomu, aišku ir kraupu, skaityti rusų darbelius Čečėnijoje, civilių žūtis ir pan, tačiau pagirtina, kad yra informacijos apie šį karą daugiau sužinoti, ne tik apybraižomis, kad jis apskritai egzistuoja.

Vincas Krėvė-Mickevičius - Mindaugo mirtis

Trumpas kūrinėlis, vieno vienintelio veiksmo drama, kurią užbaigiu savo seriją "Krėvės dramos" ir pradedu naują seriją "Biliūno apsakymai".

Veiksmas susidėliojo dar greičiau, bet kažkokios trūkstamos vietos, skylės, nepajaučiau arba nejaučiau taip stipriai, kaip atsitiko su Skirgaila. Labai įdomus šios dramos aspektas yra tai, kad ji neturi visiškai jokio protagonisto (pagrindinio veikėjo). Toks atskirų epizodų chaosas, surištas į minimalistinę istoriją.

Laikotarpis: tarp 1260 (remiuosi nuoroda, kad Durbės mūšis jau vyko) ir 1263 (Mindaugo mirties data). Tematika visiškai politinė: Mindaugas savo senatvėje išsikėlė tikslus - sudaryti taiką su kryžiuočiais, sujungti visas Lietuvos žemes ir tapti vieninteliu kunigaikščiu krašte, stumti gudus tolyn į rytus. Čia Mindaugas minimas kaip stipriai tikintis krikščionys, nors istoriniai šaltiniai teigia, kad 1260-1263 atsimetė nuo krikščionybės. Kiti kunigaikščiai - pagonys. Jie neturi noro sugyventi taikiai su krikščionimis vokiečiais, todėl pasipriešina Mindaugui. Šis kūrinys stebina labai stipriu siužetiniu tikslumu, galbūt tai ir menkina kūrinio vertę, bet aš to nevadinčiau minusu. Gal tiesiog sumenkėja kūrinio estetinė pusė, bet nuo to jis yra lengviau prieinamas skaitytojui ir neslapsto pagrindinių minčių. Kūrinį vertinu 6,5 balo.

''Pasaulis pagal Barą'' - puiki, reta knyga. Džiaugiuosi kad spėjau įsigyti.

''Aš ir Atsuktuvas''(N.Pečiūra) - nuostabus skaitalas

Vincas Krėvė-Mickevičius - Skirgaila

Programinis kūrinys. Dar viena tragedija, atseit, jau brandesnio kūrybinio laikotarpio, bet man kažkaip mažiau patiko negu Šarūnas. Kažkokia miglota, staigi ir neaiški pabaiga gal daug ką nulėmė.

Čia laikotarpis ~1386-1392 metus. Skirgaila, kaip istorinė asmenybė, nurodytu laikotarpiu buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, jis yra Algirdo sūnus, Jogailos brolis. Diplomatinės ir politinės problemos atsispindi kūrinyje: kryžiuočiai, nesantaika su lenkais ir pan. Nei Skirgaila, nei dauguma lietuvių nepripažįsta LDK krikšto (kuris ir vyko 1387 metais). Kūrinyje kryžiuočių ir lenkų pasiuntiniai tai pastebi ir žiūri į lietuvius iš aukšto, kaip į atsilikusius, necivilizuotus ir laukinius stabmeldžius, o Skirgaila krikščionybę atseit priima kaip priedangą suklaidinti oponentus. Keistos diplomatinės peripetijos, kurios kūrinyje, tiesą sakant, labiau sudomina negu pats siužetas. Na, LDK ankstyvoji istorija man yra praktiškai įdomiausias Lietuvos istorijos laikotarpis (panašiai vertinu ir sovietinės priespaudos laikotarpį), tai turbūt dėl to.

Čia, ne kaip "Šarūne", tautosakos ir kitų liaudies motyvų yra maža, pagonybė apraiškų irgi labai nedaug, bet religinis konfliktas įsirezgęs labiau į politinę skraistę nei į buitinę, todėl tų pagoniškųjų tradicijų praktiškai nevaizduojama. Labiau ryškūs yra krikščioniškojo pasaulio motyvai, nes praktiškai visi veikėjai išskyrus vaidilą Stardą ir patį Skirgailą yra krikščionys (katalikai).

Moralinė-etinė šio kūrinio plotmė: Skirgailos, kaip ir Šarūno, norėjimasis apimti viską, tik labiau ne valdyti teritorijas, o šiuo atveju - žmones. Jis siekia, kad viskas būtų sudėliota pagal jo norimą tvarką, bet praktiškai niekas nepavyksta - visur priešai, norintys sugriauti tai. Tuo labiau, net ir savieji nelabai pasitiki. Išvada: jo galvoje dėjosi labai keisti dalykai, kad kūrinys baigėsi Onos nužudymu. Man atrodo, kad tas depresiškumas, dvasinis Skirgailos beviltiškumas yra perdaug perdėtas. Nelabai įsivaizduoju tokio varianto nūdienoje (nekalbu apie psichikos problemų turinčius žmones).

Kūrinys per daug staigus, per daug glaustas, atrodo dar mažai išsemtas, net nespėjo įtraukti, o jau ėmė iš išspjovė su visais fejerverkais paskutinėje dalelėje (dalimi tai vadinti per daug riebu). Negaliu rašyti daugiau nei 6,75 balo (šiais metais esu nesuteikęs kažkaip kritiškiau).