Šiaip jau Lietuva pirmauja pagal patyčias - Lietuva pirmauja ir pagal depresija

https://jp.lt/lietuva-pirmauja-europoje-pagal-vaiku-ir-paaugliu-patycias/

ten sirgo ne depresija, o sunkiau.

Dažniausiai žmogus pripažįsta, kad sirgo depresija, kai ją jau praeina ir gali blaiviu protu įvertinti savo praeities būseną. 

Tik dabar ne kiekvienas moka atskirti kas yra depresija, o kas ne ir kai tik apninka labai prasta nuotaika, padaro išvadas, kad čia toji depresija. Depresija tai ne šiaip bloga nuotaika, tai LIGA ir laimingas tas, kuris sveikas iš jos įsikapanos, o vieną kartą įsikapanojęs pasimokys ilgam ir kaip pačio velnio bijos jos dar kartą ateinant. 

Nenoriu sakyti, kad depresija bent kartą per gyvenimą naudinga susirgti, bet ji dažnai padeda. Pasveikęs ir atsistatęs tu pradedi žiūrėti į gyvenimą kitu kampu tam, kad tas nepasikartotų. Na nežinau, čia gal kiek iš savo patirties pasakiau, kiekvienam skirtingai. Geriau ja niekada nesusirgti, nes kartais ir pirma depresija gali nuskandinti giliai. 

Patys diagnozes galime sau nustatyti, kai viskas yra post scriptum, o ligos eigoje tai gali padaryti tik tam tikri specialistai, nes depresijoje tiesiog negalime būti pajėgūs mąstyti blaiviai. Tad jei kas garsiai skelbias, jog jam depresija, drįsčiau suabejoti ar tai tik nebus blogos nuotaikos etapas. Iš kitos pusės šaunu, jei kas ieško pagalbos, net ir virtualioje erdvėje, nes būtent socialinis bendravimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pasveikti, tad nereikia smerkti nežinant tiesos iki galo.

Žinau, kas tai.

Ar neteko skaityti Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta? Man ji paliko neišdildomą įspūdį. - depresijos, kaip ligos, simptomai ir savianalizė, ieškant ligos šaknų, o galiausiai priemonės ir būdai ją kontroliuoti - viskas labai konstruktyviai tačiau literatūriškai atskleista toje knygoje. Beje, yra ir filmas. Tik knyga vis tiek daug pagaulesnė.

Depresija - bjauri liga, o ja sergantys ne retas to nepripažįsta ir lyg velnias kryžiaus kratosi pagalbos (užsidaro savyje). Tada aplinkiniams baisu, kad ko nors nenutiktų. Beje, alkoholis ie seksas depresijos neišgydis, gal net ją tik pagilins.

 Bet sprendžiant iš grojaraščio, kur dominuoja Eminemas ir šiaip repas o ne funeral doom, tai matau tame gerą ženklą.

Jei man reikėtų tylėti, tai tau tylėt reikėtų tiek pat. Ir daugiau nebesiginčysiu, nes neverta... 

Aš prabilau apie savo liga internete, nes man reikia demėsio ir dėl to, kad neturi ką veikti ir panašiai. Net patys veikliausi žmonės, taip vadinamos žvaigždės, visuomenės veikėjai, firmų vadovai arba tiesiog iš pažiūros optimizmu trykštantis praeivis, serga sunkiausiomis formomis, o jiems ir dėmesio ir visa kita galbūt nestinga. Esmė tame, kad ne viskas priklauso nuo paties, psichinės problemos nekontroliuojamos tol, kol žmogus neišsiaiškina priežastis, o jei ir išsiaiškina, kol neatranda pagalbos. Vis dar palaikau teorijas, kad depresija yra fiziologinių pokyčių, kaip hormonų, nervų sistemos, smegenų veiklos sutrikimo išaukta liga, o kas išaukia tokius pakitimus, aišku ir nuolatinė psichologinė būsena, seksualiniai aspektai, psichologinės traumos ir tt. Tada jau vyksta užburtas ratas, ir niekas negali įrodyti, kas pirmiau atsiranda. Todėl patylėk šia tema, nes kol žmogus nera sirgės šia liga, tol jis nespuras sergančiojo. 

Beje, einarai, aš įsižeidžiau, todėl eik velniop:

"Pats sergu. Prieš tai irgi žodį depresija rašydavau kabutėse. Iki tos dienos, kol dėl jos per pragariškas kančias atsikėliau į darbą. Stengiuosi keist mąstymą, dirbu fizinį darbą. Praradės viltį atrast gyvenimo prasmę, iš pat pradžių pradėjau vartot alkoholį. Dabar vartojų legalius narkotikus - antidepresantą ir neuroleptika. Nebežinau kiek ištversiu." - dramatiška, absurdiška, seilėtėkiška, graudu ir neįtikinama. Daug prieštaringų žodžių pasakiau. Bet galiu pasakyti. Kad tie tavo dramatizmai yra eilinės pliurpologijos, net mano dienoraščiai nėra tokie graudūs ir užjaučiu tave, kad mėgsti kurti įvairiausias virtualaus pasaulio pasakas su lengvai įžvelgiamo absurdo prieskoniu, nes tas, kuris serga depresija nesigiria internete savo liga (sunku būtų pasakyti "skundžiasi", nes pagira), ir kad geri vaistus ir kaip tau sunku - tai yra seilėtėkis, kaip pasakytų mano lietuvių mokytoja. Galima mane peikti už tai, kad aš dar mažvaikis ir neturiu realios patirties, bet akivaizdu, kad tu irgi depresijos nepažįsti ir nepažinsi. Pažįsti tik pesimizmą, savigraužą, asmenybės tuštumą ir niekingumą. Daugiau nieko. Atsiprašau už įžeidimą, jei vis tik tai žeidžia.

Poeta tamsta busi? tai kad jau buva, ejo ir praejo, bet aisku tau simta kartu sunkiau - ne kiekvienas verkia virtualioj erdvej.

Kada gi ta depresija paliks mane:

Oi zajabys Jums bus, kai depresija Jus užklups.

Pats sergu. Prieš tai irgi žodį depresija rašydavau kabutėse. Iki tos dienos, kol dėl jos per pragariškas kančias atsikėliau į darbą. Stengiuosi keist mąstymą, dirbu fizinį darbą. Praradės viltį atrast gyvenimo prasmę, iš pat pradžių pradėjau vartot alkoholį. Dabar vartojų legalius narkotikus - antidepresantą ir neuroleptika. Nebežinau kiek ištversiu.

Dar beje reik pridėt ir aplinkos veiksnį. Nežinau, kas prakeikė, bet lietuviai yra patyčioms prakeikta, pasmerkta tauta. Nepadės jokie saugantys orumą teismai/vaistai/turtingi užnugariai. Reiktų manau peržengti pajuokų, patyčių, savęs lyginimosi su kitais(-omis) etapą. Tada kai niekas nemanys, kad pažeidęs kito žmogaus viešumo, orumo, pagarbos ribą, tampa už kitą geresniu... manau, kad yra pabaiga tokiems dalykams ir tai nebus užkeikimas lydintis per amžius.