Aš prabilau apie savo liga internete, nes man reikia demėsio ir dėl to, kad neturi ką veikti ir panašiai. Net patys veikliausi žmonės, taip vadinamos žvaigždės, visuomenės veikėjai, firmų vadovai arba tiesiog iš pažiūros optimizmu trykštantis praeivis, serga sunkiausiomis formomis, o jiems ir dėmesio ir visa kita galbūt nestinga. Esmė tame, kad ne viskas priklauso nuo paties, psichinės problemos nekontroliuojamos tol, kol žmogus neišsiaiškina priežastis, o jei ir išsiaiškina, kol neatranda pagalbos. Vis dar palaikau teorijas, kad depresija yra fiziologinių pokyčių, kaip hormonų, nervų sistemos, smegenų veiklos sutrikimo išaukta liga, o kas išaukia tokius pakitimus, aišku ir nuolatinė psichologinė būsena, seksualiniai aspektai, psichologinės traumos ir tt. Tada jau vyksta užburtas ratas, ir niekas negali įrodyti, kas pirmiau atsiranda. Todėl patylėk šia tema, nes kol žmogus nera sirgės šia liga, tol jis nespuras sergančiojo. 

Beje, einarai, aš įsižeidžiau, todėl eik velniop:

"Pats sergu. Prieš tai irgi žodį depresija rašydavau kabutėse. Iki tos dienos, kol dėl jos per pragariškas kančias atsikėliau į darbą. Stengiuosi keist mąstymą, dirbu fizinį darbą. Praradės viltį atrast gyvenimo prasmę, iš pat pradžių pradėjau vartot alkoholį. Dabar vartojų legalius narkotikus - antidepresantą ir neuroleptika. Nebežinau kiek ištversiu." - dramatiška, absurdiška, seilėtėkiška, graudu ir neįtikinama. Daug prieštaringų žodžių pasakiau. Bet galiu pasakyti. Kad tie tavo dramatizmai yra eilinės pliurpologijos, net mano dienoraščiai nėra tokie graudūs ir užjaučiu tave, kad mėgsti kurti įvairiausias virtualaus pasaulio pasakas su lengvai įžvelgiamo absurdo prieskoniu, nes tas, kuris serga depresija nesigiria internete savo liga (sunku būtų pasakyti "skundžiasi", nes pagira), ir kad geri vaistus ir kaip tau sunku - tai yra seilėtėkis, kaip pasakytų mano lietuvių mokytoja. Galima mane peikti už tai, kad aš dar mažvaikis ir neturiu realios patirties, bet akivaizdu, kad tu irgi depresijos nepažįsti ir nepažinsi. Pažįsti tik pesimizmą, savigraužą, asmenybės tuštumą ir niekingumą. Daugiau nieko. Atsiprašau už įžeidimą, jei vis tik tai žeidžia.

Poeta tamsta busi? tai kad jau buva, ejo ir praejo, bet aisku tau simta kartu sunkiau - ne kiekvienas verkia virtualioj erdvej.

Kada gi ta depresija paliks mane:

Oi zajabys Jums bus, kai depresija Jus užklups.

Pats sergu. Prieš tai irgi žodį depresija rašydavau kabutėse. Iki tos dienos, kol dėl jos per pragariškas kančias atsikėliau į darbą. Stengiuosi keist mąstymą, dirbu fizinį darbą. Praradės viltį atrast gyvenimo prasmę, iš pat pradžių pradėjau vartot alkoholį. Dabar vartojų legalius narkotikus - antidepresantą ir neuroleptika. Nebežinau kiek ištversiu.

Dar beje reik pridėt ir aplinkos veiksnį. Nežinau, kas prakeikė, bet lietuviai yra patyčioms prakeikta, pasmerkta tauta. Nepadės jokie saugantys orumą teismai/vaistai/turtingi užnugariai. Reiktų manau peržengti pajuokų, patyčių, savęs lyginimosi su kitais(-omis) etapą. Tada kai niekas nemanys, kad pažeidęs kito žmogaus viešumo, orumo, pagarbos ribą, tampa už kitą geresniu... manau, kad yra pabaiga tokiems dalykams ir tai nebus užkeikimas lydintis per amžius.