Viena geriausių objektyviai žvelgiant - neabejotinai. Man pirmą kartą sunkiai sekėsi įsitraukti dėl tos ilgos ir nuobodžios įžangos, tačiau kai antrą kartą paėmiau ją į rankas, įsitraukiau ir pasidarė įdomu, nors skaitymas prilygo kaip kokio "Mobi Diko". Aišku, kai prasidėjo tas įdomesnis siužeto vystymas su visomis psichologinėmis peripetijomis, vis įdomiau pradėjo darytis, nes tada įsitraukė daugiau veikėjų ir pradėjo jaustis ta pagrindiniui veikėjui daroma jų įtaką, ką man ir buvo įdomiausia nagrinėti (tas pats principas galioja man su visais romanais, tbh). Sakyčiau, tokio pobūdžio knygų labai trūksta lietuviškoje literatūroje. Turime vos dvi pripažintas klasikas - tai V. M. - Putinas ir B. Sruoga, o turėtų būti daugiau... Kodėl gi niekas negali paskaityti kokio Vydūno "Sąmonės" ir deramai įvertinti? Negi tiesiog dėl to, kad gerbia jo nenorą, dar būnant gyvam, nesiafišuoti? Tačiau ant 200 lt kupiūros tai kažkodėl uždėjo... Žodžiu, nuėjau į kitą temą.

Gal net ir pati geriausia lietuvių autorių knyga. Bent jau viena iš geriausių tai tikrai. 

Dėl to "ne šiais laikais" - Žemaitė dar seniau gyvenusi rašytoja, bet jos kūriniai yra lengviau skaitomi. Viskas yra dėl to, kokia tema yra gvildenama ir kiek veiksmo yra siužete. Bet tokie pavyzdžiai, kaip K.Donelaičio - Metai ar M.Valančiaus - Palangos Juzė tikrai patvirtina tavąjį teiginį.

Ir Altorių šešėly vaizduoja ne tik tarpukarį (tai tik trečioje dalyje), bet ir prieškarį (antrosios pabaigos dalyje, prisiminkime, prasideda I pasaulinis karas).

Iš tiesų tai tikrai gera klasika. Knygoje gvildenamos rimtos problemos (klieriko arba kunigų tema tėra tik apvalkalas). Be to, verta įsidėmėti, kad knyga vaizduoja veiksmą, vykstantį Lietuvos tarpukario laikotarpiu, kai ir manieros, ir mados ir apskritai žmonių bendravimas buvo kitoks, jau nekalbu apie ekonominę, socialinę ir (arba) kitokią situaciją. Be to svarbu tai, kad knygos autorius gyveno ne šiais laikais, todėl nereikia tikėtis iš knygos lengvo turinio ir labai laisvo stiliaus.

Išties ne tik geriausia iš tų, kuri įtraukta į privalomąją vidurinio ugdymo mokyklų literatūrą, bet ir viena geriausių lietuvių rašytojų knygų. Nesu lietuvių literatūros didelis gerbėjas, bet kol kas neradau geresnės, labiau įtikinančios už šią.

Skaičiau ją prieš porą vasarų. Viena pirmųjų didelės apimties knygų, kurią išdrįsau paimti ir perskaityti. Netikėjau, jog iš melancholiškai skambančių pirmųjų puslapių išsirutulios tokia įtraukianti, tokia sentimentali ir "griebianti" knyga. Labai daug esminių gyvenimo idėjų, daug pamąstymų, daug prigimtinių žmogaus nagrinėjimų, daug sentimentalumų, daug gyvenimiškų kryžkelių. Įvertinti šį kūrinį blogai - sunku. Bet ne visiems įtiksi. Tiems, kurie knygoje ieško daugiau meilių seilių, ne tiems ši knyga. Suprantama, jog jaunimui ji galbūt neįdomi, bet aš esu ta maloni išimtis, o gal net nėra jau baisiai mažai tokių, kurie įvertintų šią knygą gerai.

Deja, privalomoji literatūra yra atbaidanti ir viską pagadina jau vien tas faktas, kad ji 12 klasėj privaloma skaityti. Bet tai neturėtų pagadinti visos esmės, kuri yra šauni.