Man ilgą laiką panašiai buvo su Genesis - negalėjau perlaužt, nors tu ką. Jie man atrodė ganėtinai blankūs, pernelyg linkę į įprastas melodijas nei grandiozines instrumentuotes, pernelyg pritemdyti Gabriel'io asmenybės fenomeno. Bet kažkaip pradėjau į vieną po kitos įsijausti į Selling England By The Pound kompozicijas ir tada jie man visai kitaip atsivėrė. Tai greičiausiai panaši situacija tamstai su King Crimson.

Aš manau, kad bet kuris žmogus, turintis supratimą apie progresyvųjį roką, privalo nuodugniai išklausyti albumą Red. Man tai yra tobulai subalansuotas darbas, kuriame nėra nė vienos silpnos kompozicijos, jos viena kitą lenkia. Man šis albumas savo "tobulumu" lyginasi su VdGG - Godbluff arba Pink Floyd - Animals. Ten yra melodingų vietų, ten yra siaubingo draskymosi instrumentais, ten yra labai klasiškų melodijų, ten yra absoliučių keistenybių (Providence lieka vienintelė nesuprasta kompozicija daugeliui klausytojų, nes ji pernelyg eksperimentiška). Starless yra viena geriausių visų laikų progresyviojo roko dainų. 

Visi kiti albumai King Crimson diskografijoje nėra tobuli. Ypač esu nepatenkintas Lizard ir Islands albumais, ten Fripp'as kiek pasiklydo ieškojimuose to sėkmės rakto, kurį jiems trumpam pavyko apčiuopti su debiutiniu albumu. 

Abejočiau dėl teiginio, jog psichodelikos daug King Crimson muzikoje. Galbūt pirmuose dviejuose albumuose, galbūt dar šiek tiek pašmėžuoja vėlesniuose albumuose, bet bendrai tariant King Crimson labiau yra avangardinis ar eksperimentinis (nežinau, kuris terminas čia tinkamesnis, ypač įpratus šiuos du vartoti kaip sinonimus) džiazrokas nei psichodelika. Netgi sakyčiau, kad folkrokinių motyvų pas juos yra ne mažiau (greičiausiai Sinfield'o dėka). 

Numanau, kad King Crimson jūsų rato galėjo nepasiekti, juk tai velniškai keista grupė, tokia gali turėti prastą paklausą. Kažkaip visiškai natūralu, jog Yes ar ELP yra labiau žinomesni dėl geresnės jų adaptacijos populiariosios muzikos formoje - jų dainos bent jau turi daugiau ar mažiau klasikinę dainos struktūrą. O vat King Crimson labiau suveikė kaip pirminė inspiracija būtent tiems, kurie jau grojo tą išbaigtą progresyvųjį roką, dėl to jie yra plačiai gerbiami. Ir čia labai savaiminė išvada, kodėl VdGG, būdami tiek pat ekscentriški, liko už populiariausių / įtakingiausių progroko grupių borto. Ogi dėl to, kad jie tiesioginės įtakos kitiems padarė mažai, o jų braižas nepritaikytas populiariai muzikai. Ir apskritai, toks jausmas lyginant VdGG ir King Crimson diskografijas, kad vis tik VdGG kokiu pusmečiu pavėlavo, galbūt kiek nusižiūrėdami nuo King Crimson kai kuriuos elementus. Jei Hammill'is tuos savo šedevrus kartu su kitais VdGG nariais būtų parašęs pusmečiu anksčiau, galbūt VdGG dabar būtų vertinami lygiai taip pat kaip King Crimson. 

Pats nežinau, kodėl nesusiklostė simpatijos šiai grupei. Tik 11 laikų ir tų didesnę dalį surinko In Court of... ir Lark's Tongues... albumai. Matyt psichodelika kiša koją, kaip ir The Doors atveju. Žinau, kad jų indėlis žanrui nepervertinamas, tačiau mieliau klausausi VdGG ir Peterį Hammillį. Vienas pats, matyt, nepakeisiu situacijos, o manam rate apie juos nėra girdėję. Viena, kas mane riša su šia grupe, tai Gregas Leikas ir Singfieldas.

Šiandien, nuo praeito komentaro praėjus beveik trejiems metams, galiu pasakyti, kad šita grupė nuo pat to momento, kai ją aptikau, išlieka viena topinių ir per trejus metus niekas kaip ir nepasikeitė: VdGG, Gentle Giant ir King Crimson išlieka mano didžioji topinė trijulė. Tiesa, mano požiūris persiorientavo.

Tapau nebetoks kritiškas dėl vėlesnių King Crimson, tačiau vis dar nelabai pernešu 80-ųjų KC. O vat The Power to Believe ir The ConstruKtion of Light po truputį įsitvirtino mano grojaraštyje. Vis dėlto, geriausi kūriniai lieka aštuntajame dešimtmetyje. Wetton'o era pati kiečiausia: "Larks' Tongues in Aspic", "Red" ir "Starless and Bible Black" - trys kiečiausi albumai man. "In The Court of the Crimson King" niekada nevadinau labai stebuklingu albumu. Taip, kai kurie kūriniai tikrai kieti, bet ne visi, todėl ji metu tiktai po Wetton'o trijulės. Kiečiausi kūriniai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Instrumentiniai geriausi kūriniai:

1. "Fracture" - jį vadinu geriausiu eksperimentinio roko instrumentalų ever. Tie kompleksiniai ritmai, ta aštri bei įdomi Fripo gitara išvysto kažką nerealaus. Albumas: "Starless and Bible Black"

2. "Larks' Tongues in Aspic (Part One)" - ilgas, daugiaplanis, bet dar sudėtingesnis paprastos prabos klausytojui kūrinys negu "Fracture". Turbūt pats kiečiausias King Crimson įrašas, nes ir anksčiau į topus jį dėdavau į pirmą vietą, ir dabar taip daryčiau. Gal simpatijos didesnės "Fracture", bet objektyviai vertinant, LTIA daug sudėtingesnis. Albumas: "Larks' Tongues in Aspic".

3. "Providence" - šitas išvis nežmoniškas eksperimentas. Čia jokių taisyklių, palaidų garsų visuma. Tamsus progrokas, avangardas ar kaip kitaip tai pavadinti. Keisčiau už keistą. Albumas: "Red"

4. Ir dar vienas instrumentinis kūrinys: "Red" - daug tvarkingesnis už jau minėtus, konstruktyvesnis ir monotoniškas. Dėl pastarojo bruožo ne visiems patinka, bet tas gitaros rifas sukuria puikią ir neatsibostančią galią kūrinyje. Albumas: "Red".

Vokaliniai geriausi kūriniai:

1. "Starless" - nors jame daug daugiau instrumentalo, bet ta "Red" albumo dvasia šiame kūrinyje išspinduliuojama labiausiai. Niūrumas, melancholija, lengvas, bet gaudžiai skambantis melotronas, aštrus bosas ir frypiška gitara sukuria viena puikausių KC kūrinių. Albumas: "Red"

2. "21st Century Schizoid Man" - debiutinio, ir, daugelio nuomone, geriausio KC darbo šedevras. Galingas skambesys, jėginės improvizacijos, sintezuotas Leiko vokalas sukuria šaltą KC būdingą progroką, tik dar psichodelinėje dvasioje. Albumas: "In The Court of the Crimson King"

3. "Epitaph" - retas daiktas yra švelnus baladinio tipo kūrinys. Bet labai geras ir sentimentalus. Leiko vokalas tiesiog puikus. Albumas: "In the Court of the Crimson King"

4. "The Court of the Crimson King" - turbūt vienas sudėtingiausių pirmojo albumo kūrinių. Posminė dalis labai gerai sukomplektuota, kiekvienas gitaros akordas ir fleitos švilptelėjimas tobulas. Ir iššaunanti eilutė su galia "In The Court of the Crimson King" tiesiog pakerta. Albumas: "In The Court of the Crimson King"

5. "Pictures of a City" - super duper galingas džiazroko kūrinys. Albumas: "In the Wake of Poseidon"

6. "Cirkus" - kompleksiškas, tipiškas King Crimson kūrinys su geru vystymu nuo tylaus posmo iki galingo instrumentinio kūrinio finalo. Albumas: "Lizard".

7. "Lizard" - ilgiausias kūrinys, bet ir vienas sudėtingiausių. Kai kuriuos instrumentinės dalys, persmelktos džiazinių improvizacijų, patraukia ausį. Labai progresyvus daiktas, kurio aš pats dar iki galo nesuvokiu. Albumas: "Lizard".

8. "Easy Money" - stiprus, gal net hardrokui priskirtinas kūrinys su ta pačia struktūra, kaip ir "The Court of the Crimson King" - lengvas, tylus posmas ir iššaunanti eilutė "Easy Money". Albumas: "Larks' Tongues in Aspic".

9. "Exiles" - lengvesnis, melodingesnis (kaip sakiau, melodingi kūriniai KC repertuare nėra labai dažnas dalykas), bet ne mažiau progresyvus daiktas. Albumas: "Larks' Tongues in Aspic".

10. "Lament" - trumpesnis, SABB tipažo kūrinys, bet galingas ir sudėtingas. Tą patį galiu pasakyti ir apie "The Great Deceiver". Albumas: "Starless and Bible Black"

Bendras grupės įvertinimas: >10 balų.

Viena mėgstamiausių grupių. Labai patinka jų džiazas, nemenkos boso partijos, frypiška gitara ir daugybė kitų dalykų, bet nesismulkinsiu. Labai patinka Red, Lizard ir In The Court of the Crimson King albumai. Aišku, kiti taip pat puikūs (na, vėlesniais laikais jau nebelabai). Puikios visos debiutinio albumo dainos. Taip pat Easy Money, Lizard, Cirkus, Pictures of a City, Starless, Providence, One More Red Nightmare, Cat Food, dinosaur, Formentera Lady... ir tai tik maža dalis.

Daug simpatijų - daug balų...