aidz rašė:
Sąvoka fusion - vienas neaiškiausių dalykų visoje džiazo istorijoje. Džiazo žinovai neretai kaltindavo vieni kitus taikant šį terminą visai ne tiems džiazo reiškiniams apibūdinti ir iškraipant jo prasmę - šiuo atžvilgiu fusion primena tokią sąvoką, kaip mainstream jazz; savo turinio neapibrėžtumu, "išskydusiomis ribomis" tai gali būti panašu į šiandieninį acid jazz. Antra vertus, bandant tikslinti šio reiškinio esmę, išskirti pagrindines jo sudedamąsias dalis, atsiradimo datą imta nukelti vis ankščiau: iš pradžių manyta, kad fusion yra aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsiradęs džiazo "nukrypimas", vėliau jo bruožus imta pastebėti septintojo dešimtmečio vidurio ir net šeštojo pabaigos įrašuose. Savaime išplaukia playginimas su tokia kultūrologine sąvoka, kaip postmodernizmas. Iš pradžių manyta, kad tai architektūros stilius - irgi, beje, atsiradęs aštuntąjį dešimtmetį; vėliau postmodernizmu imta vadinti daugelį pokarinio meno, literatūros reiškinių bei filosofinės minties tendencijų, o jų prielaidas įsigudrinta įžvelgti ne tik XX a. pradžioje, bet ir romantizmo, rokoko, vėlivųjų viduramžių epochose - ir taip iki Homero.

Galbūt painiava "užkoduota" jau paties žodžio reikšmėje - tai, ką šis terminas reiškia įprastinėje kalboje: fusion, išvertus iš anglų kalbos - "lydinys". Ko su kuo? (Juk ir pačios džiazo ištakos yra Afrikos ir Europos muzikos lydinys amerikietiškame tautų lydimosi katile.) Vienas iš klasikinių fusion apibrėžimų skelbia, kad tai - "džiazo improvizacijos ir roko skambesio, ritmikos bei energijos lydinys". Tačiau šios krypties lyderiai, maišydami savuosius "kokteilius", dažnai nesitenkindavo šiais dviem komponentais. Įkvėpimo jie taip pat ieškodavo senųjų ir naujųjų kompozitorių kūryboje (Chickas Corea visada dievino Belą Bartoką, Jeanas Lucas Ponty mėgo Amerikos minimalistus), įvairių tautų liaudies muzikoje bei neeuropinių kultūrų muzikinėse tradicijose (ryškus indiškas koloritas Johno McLaughlino vadovaujamo "Shakti", afrikietiškas - Mileso Daviso, Joe Zawinulo kūryboje). Bėgant laikui fusion sąvoka susidrumstė, apaugo papildomomis reikšmėmis. Ja būdavo nusakomas bet kurios rūšies džiazo lydinys su bet kuo - roko, pop, new age, folk ir world muzika: po šiuo skėčiu galėdavo sutilpti kas tik nori: "Shakti" džiazinės ragos, Jameso Bloodo Ulmerio bei Ornette'o Colemano free funk, Stingo turas su Gilo Evanso orkestru. Eikime dar toliau ir šiuo žodžiu pavadinkime Jano Garbareko saksofono vinguriavimų ir "Hilliard-Ensemble" giedamų senųjų sakralinių giesmių dangišką dermę - arba pragarišką free jazz ir death metal mišinį Johno Zorno grupės "Naked City" repertuare. Kodėl ne? Kitas, dar daugiau nesutarimųkeliantis fusion termino reikšmės pasikeitimas (daugelio nuomone, tiesiog jo subanalinimas), yra tai, kad juo imta vadinti gausybę "lengvai klausomos" džiazroko, funk ar smooth jazz produkcijos (Groveris Washingtonas, Kenny G., Davidas Sanbornas ir pan.). Vis dėlto čia sunku nubrėžti aiškias ribas - vien todėl, kad ne vienas fusion atstovas, aštuntąjį dešimtmetį prisidėjęs prie šios krypties suklestėjimo, vėliau komercinės sėkmės sumetimais gerokai "palengvino" savo grojamą muziką (pvz., George'as Bensonas ar tas pats Kenny G.).

Dar vienas painiavos šaltinis - kelių "konkuruojančių" terminų vartojimas: šie terminai gali apimti platesnę ar siauresnę stilių įvairovės sritį palyginti su tuo, kas suprantama kaip fusion, arba nusakyti vieną ar kitą fusion aspektą. Pavyzdžiui, electric jazz - suprantame, kad tai turi reikšti džiazą, atliekamą elektroniniais instrumentais ir (arba) elektroniškai sustiprintais bei transformuotais akustiniais instrumentais. Nors tai yra vienas iš svarbių fusion estetikos komponentų, vis dėlto tokių ekspermentų būta, jau ankščiau avangardinio ir free džiazo kūryboje (antai Sun Ra dar nuo 1956 metų ėmė groti elektriniu fortepijonu bei elektriniais vargonais, vėliau sintezatoriais, o Donas Ellis eksperimentavo elektroniškai transformuodamas akustinius instrumentus: trimitą, saksafonus, smuiką, altą, violončelę ir kt.) Antra vertus, ne taip jau mažai yra ir grynai akustinės fusion muzikos. Kitas terminas - rock jazz - arčiausiai konservatyviai suprantamos fusion reikšmės: tai septintojo dešimtmečio pabaigos - aštuntojo pradžios džiazo muzikantų polinkis į roko ritmiką, instrumentarijų bei skambesį, kuriuos jie pasitelkdavo norėdami sustiprinti savo muzikos energiją bei komunikatyvumą. Subtilus skirtumas tarp retokai vartojamos rock jazz ir plačiai paplitusios jazz rock sąvokų galbūt nėra tai, kad (kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio) pirmoji iš jų pažymi, jog džiazo muzikantai pasitelkia tam tikras roko muzikos priemones, o antroji - kai rokeriai praturtina savo muziką džiazo spalvomis bei džiazine improvizacija. Atrodo, kad džiazrokas - labai plati, "skėtinė" sąvoka, apimanti ir rock jazz ar siauriau suprantamą fusion, ir septintojo dešimtmečio pabaigos bei vėlesnes roko grupes, kurios į savo instrumentarijų įtraukė džiazo pučiamųjų sekciją (tai brass rock, kurio žinomiausi atstovai - "Blood, Sweet&Tears", "Chicago", "Earth, Wind&Fire") bei modernųjį rhythm and blues ir visą tą komercinį funk bei pop džiazo srautą, kuris, kaip jau sakyta, lengva ranka pavadinamas fusion. Kita vertus, ne visada lengva nustatyti vienos ar kitos muzikos "platformą" - "stovyklą", iš kurios atėjo tiek džiazo, tiek roko priemonėmis besinaudojantys muzikantai. Antai minėtoji "Blood, Sweet&Tears" daugelio yra laikomi roko grupe, bet kai prisimeni gausias džiazines pučiamųjų, klavišinių ar gitaros improvizacijas, kitąkart užpildančias daugiau negu puse dainos laiko, kyla klausimas, ar ištikrųjų taip. O ir pačios jų kompozicijos neretai išvengia baltojo rhythm and blues - bene svarbiausiojo roko muzikos šaltinio - įtakos ir būna paremtos ankstesniojo (ikirokinio) komercinio džiazo modeliais.

Čia verta prisiminti bendrą antrosios septintojo dešimtmečio pusės Vakarų pasaulio "dvasinį klimatą": ir įvairios ideologinės bei pasaulėžiūros revoliucijos (tiesa, neretai gan abejotinos), ir stiprus kūrybinės energijos proveržis. Muzikos srityje tai tiesiog kažkokssprogimas: ir avangardinio džiazo suklestėjimas, ir progresyviojo roko atsiradimas, ir netikėtos akademinės muzikos permainos - tokios, kaip Amerikos minimalizmas ar vokiečių kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno "globalinės muzikos" paieškos. Natūralu, kad veikiami bendro "dvasinio pakilimo", skirtingų muzikos pasaulių atstovai spontaniškai ieškojo tarpusavio kontaktų: prancūzų evangardistas Piere'as Henri įrašė albumą kartu su roko grupe "Spooky Tooth", kiek vėliau amerikietis minimalistas Terry Riley - kartu su Johnu Cale'u iš "Velvet Undergriung". Dar daugiau bendrumų būta "progresyviai mąstančių" džiazo ir roko muzikantų ieškojimuose, tad nenuostabu, kad kai kurie tradiciškai roko muzikos pasauliui priskiriami kūrėjai (tarkim, klavišininkas Keithas Emersonas ar multiinstrumentalistas Frankas Zappa) gali būti ir būna laikomi "teisėtais" ir reikšmingais fusion atstovais. Taigi mūsų aptariamas fusion irgi yra tos karštos septintojo dešimtmečio pabaigos atmosferos produktas. Viena iš jo atsiradimo versijų skelbia, kad tai buvo natūrali reakcija į perdėm intelektualius ir ezoterinius free bei avangardinio džiazo ekspermentus, naujojo kontakto su klausytojais paieškos. Įsivaizduokite: pagaliau džiazo muzikantai sugeba įkaitinti publiką nė kiek nemenkiau už rokerius! O gal net dar labiau: juk virtuoziška džiazinė improvizacija - dar vienas puikus šou komponentas. Gyvas tokių grupių, kaip "Weather Report", "Return To Forever" ar "Mahavishnu Orchestra", koncertavimas būdavo neužmirštamas reginys - tikra emocijų, harmonijų, melodijų, tembrų ir ritmų audra! Priblokštiems klausytojams atrodė, kad džiazas įžengia į naują neregėtų galimybių epochą. Tačiau kitiems elektrinės gitaros, sintezatoriai, rokiniai mušamųjų ritmai ir bosų rifai atrodė visiška džiazo katastrofa - tarsi jie būtų atspėję visą tą vėlesnį komercinio pop džiazo (teisėtai ar ne tebevadinamo fusion) konvėjerį.

Štai keletas citatų. Jimmy Heathas: "Fusion muziką primetė muzikos verslo sferos veikėjai. Tai pinigų reikalas." Betty Carter: "Hancockas ir Byrdas žino, kad jie gamina muziką idiotams. Jie turi tai žinoti! VIsa tai jie daro dėl pinigų." Lesteris Bowie: "Visiškas šlamštas. Jie daro pinigus iš muzikos, tai aiškiai girdėti." Muzikantai, grojantys fusion, pernelyg ir nesigindavo. Gitaristas Larry Coryellis: "Aš tai darau ne todėl, kad sulaukčiau gero kritikų įvertinimo, o todėl, kad užsidirbčiau pinigų - kad ir kaip baisiai tai skambėtų." Chickas Corea: "80 procentų mūsų auditorijos niekas nežino apie džiazą, apie Coltrane'a ir Davisą. Jie atpažįsta elektrifikuotų instrumentų garsą, jie girdi - yra ritmas, yra bytas. O tada mes jų klausą pratiname prie "sudetingesnės" muzikos. Jaučiu, kad mes to pasieksime. Aš daugiau nenoriu būti izoliuotas, nenoriu būti ezoterinis ir elitinis menininkas. Airto Moreira: "Norėčiau, kad žmonės, klausydamiesi mūsų, džiaugtųsi. Aplink mus per daug sunkios ir liūdnos muzikos.

Taigi galima pamanyti, kad muzikantai, pradėję groti fusion, išsižadėjo iki tol sukauptos džiazo patirties. Bet tai būtų ne visa tiesa. Tarkime, jie išsižadėjo niuansuotos svingo ritmikos. Tačiau jų muzikos ritminė struktūra toli gražu neapsiribojo pastovia rokinių rifų pulsacija; jie naudodavo Afrikos ar Lotynų Amerikos perkusinius ritmus ir instrumentus, sudėtinius bei kintamus metrus ir kitokias egzotiškas ritmines konstrukcijas. Jie išsižadėjo sudėtingų bop harmoninių schemų, užtat perėmė modalinės džiazo improvizacijos derminio organizavimo principus arba išrasdavo įvairias kitas harmonijos įmantrybes, kurios galėdavo priminti kartais renesanso ar baroko laikų Europos muziką, kartais XX a. pradžios kompozitorių kūrybą. Jie iškeitė tradicinį džiazo instrumentarijų į elektrinius, elektroninius bei elektrifikuotus instrumentus, tačiau ir čia surasdavo naujų, netikėtų garso spalvų (bene būdingiausias pavyzdys - distortion, wah-wah ir kitokiais efektais nuspalvintas Mileso Daviso trimito skambesys, kitąkart labiau primenantis elektrinę gitarą); be to jie niekad iki galo ir neišsižadėjo akustinių instrumentų, netgi galima pasakyti - suteikė jų skambėjimui naują prasmę (kaip šviežiai, gaiviai, tarsi iš naujo atrastas skamba Chicko Corea'os fortepijonas tarp elektroninių garsų masyvų jo aštuntojo dešimtmečio vidurio albumuose, kokia netikėta spalva toje skambesių drobėje sužiba ten pat pasirodantis styginių kvartetas). Jie atsisakė džiazo standartų naudojimo ir tradicinio džiazo kompozicijų formato (tema-solo-tema), užtai suaktyvino savo kūrybinę fantaziją išrasdami vis naujus kompozicinius modelius. Nors fusion muzika daugeliu atvejų yra labiau kompozicinė negu improvizacinė (antai nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios daug kas priekaištavo Milesui Davisui, kad jis "per mažai" soluoja), vis dėlto ir čia nepritrūkdavo ilgos, išplėtotos - retkarčiais kone "maratoninių distancijų" improvizacijos.

aidz rašė:
Ilga laiko tarpa jauciausi kaip ikras nusiaubtoje kolonijoje, taciau su siuolaikinem technologijom pavyko atverti verdanti muzikini pasauli.



Gal jau nemaza dalis jusu pastebejote, o gal lekdami per siuolaikini "greita" gyvenima net nepastebejote...? Turbut pats laikas pradeti kalbeti konkreciai .

Per nemaza laiko tarpa pavyko atrasti tikrai nuostabiu jazz'o, fusion ir progresyvaus roko internetiniu radijo stociu. Prasom patiems ivertinti nes jau nuo mano filosofiniu minciu kazkam suskaudo galva

*CP Radio:

Oficialus puslapis: www.canvasproductions.net
Radio stoties puslapis: www.live365.com/stations/canvas4
Muzika: Jazz Fusion, Obscure Rock and Prog from the late 60's to the present day.

*MOROW:

Oficialus puslapis: www.morow.com
Klausyti radio stoties: www.morow.com/morow.m3u
Muzika: Siandieninis Progressive Rock

bus daugiau...