Antrasis albumas man irgi dar labiau patiko. Kaip ir buvo pristatyta - du pirmi albumai bus „more party-ish“, o trečias - rimtesnis, „like cleaning up the mess (after the party).“ Ties pirmaisiais būtent tai ir jaučiasi - tos nežabotos, ypatingai pozityvius fluidus skleidžiančios energijos iš GD neatimsi. Visai mielai pasileisčiau „Uno“ ir „Dos“, jei rengčiau vakarėlį - juose tikrai šaunūs, labai smagūs ir užvedantys kūrinukai.
Realiai yra taip, kad su revoliucinguoju „American Idiot“ albumu, kuris buvo kaip uraganas muzikos pasaulyje ir pačių GD karjeroje, jie užsikėlė labai aukštą kartelę ir tuo patyrė didžiulį spaudimą, kad būtina ir toliau kurti kažką panašaus. Ir užsikrovę tą atsakomybę sukūrė dar vieną šedevrą - „21st Century Breakdown“ - dar vieną politizuotą, tokios pačios subrandintos koncepcijos roko operos tipo albumą su ilgomis, susidedančiomis iš kelių skirtingų dalių, pasakojančių atskiras istorijas, kompozicijomis. Bet po jo jau galutinai pavargo dėl viso šio reikalo rimtumo ir nusprendė atsipalaiduoti, sukuriant kažką priešingo - visiškai neįpareigojančio ir smagaus (tokio statuso grupė gali sau tą leisti, nes jai jau nieko nereikia įrodinėti). Iš pranešimų apie šių albumų įrašinėjimą buvo aišku, kad Billie’iui Joe & Co. dainos gimsta labai paprastai ir natūraliai - tiesiog byra kaip iš gausybės rago. Būtent tas ir jaučiasi. GD visai nesivargino „išlaužti“ iš savęs „kažką tokio“, o atsipalaidavo ir tiesiog įrašinėjo vieną po kito gimstančius kūrinukus. Ir jiems kaip retam kam velniškai lengvai gaunasi perteikti tokią smagią uplifting dvasią ir pakrauti tokios pašėlusios energijos. Gabaliukai nėra ambicingi ir pasaulio nepakeis, bet jų ir nereikia traktuoti rimtai (bent jau pirmų dviejų trilogijos albumų, nes, berods, trečiasis visgi bus solidesnis). Tai - tiesiog fun. Būtent todėl jie ir išleidžiami vos kelių mėnesių laikotarpyje. Gal reikėjo juos sudėti į vieną CD, bet šiaip pagal GD kontraktą ši trilogija ir taip skaitosi kaip vienas albumas. Dabar lauksim trečios - epiškos, kulminacinės dalies
P.S. Man labiausiai patinka „Fuck Time“... ar tai blogai?
Jau negana DELFI irgi nesiūlo aukščiausios kokybės, bet paywall'as mane provokuoja pereiti prie kitų alternatyvų. LRT, pavyzdžiui - mažiau naujienų, bet kokybiškesnis ir nemokamas turinys. Music'as tuo tarpu konkurentų vis dar, manau, neturi...
Tuo tarpu labiau klestintys tinklalapiai paywall'ą išnaudoja su pasimėgavimu. Aš mėgstu DELFI paskaityti, tai jie neprenumeruojančius skaitytojus terorizuoja vis labiau ir labiau. Jei prieš metus ar du po paywall'ų buvo pakišta 20-30 % straipsnių, dabar..
Silentist gerą frazę irgi pasakė. Šiek tiek siejasi su tuo, kad aš (ir ne tik aš, man rods ir tu, Rūta) tais pačiais 2014 metais siūlėmė įvesti mokamą narystę. Gal tai būtų buvęs pernelyg laiką aplenkęs sprendimas, bet dabar jis būtų taip madingas...
Turėtume ir žmogiškųjų resursų, pildančių duombazę, ir daugiau lankytojų generuotų didesnes pajamas iš reklamos, o ir apmokamą programuotoją galėtume daug dažniau išnaudoti geriems tikslams ir šitų nesąmoningų bugų tvarkymui.
Ne, vartotojai aišku negrįžo, nes priemonių buvo imtasi kokiais 6-7 metais per vėlai. Reikėjo kažkokios restruktūrizacijos imtis iškart, 2014 m. birželį (kai buvo panaikintos perklausos). Tada, praėjus lygiai 10 metų, mes turėtume daug geresnį tinklalapį.
svetainės su tiek problemų ir, kaip suprantu, 0 Eur sąskaitoj. Na, viena bėda dingo – niekas nebeklausia, ar iš sčia galima parsisiųst dainų. Kita vertus – perklausos grįžo (ir nemokamos), o vartotojai, deja, ne,,,
2012 m. lapkričio 7 d. 23:43:15
Nu jau vienareikšmiškai sutinku su jumis, kad "Dos" yra daug geresnis albumas negu "Uno".
Daug įsimintinesnės ir melodingesnės dainos sukasi
____________________
\"The best is yet to come..\"
2012 m. lapkričio 7 d. 21:26:54
Antrasis albumas man irgi dar labiau patiko. Kaip ir buvo pristatyta - du pirmi albumai bus „more party-ish“, o trečias - rimtesnis, „like cleaning up the mess (after the party).“ Ties pirmaisiais būtent tai ir jaučiasi - tos nežabotos, ypatingai pozityvius fluidus skleidžiančios energijos iš GD neatimsi. Visai mielai pasileisčiau „Uno“ ir „Dos“, jei rengčiau vakarėlį - juose tikrai šaunūs, labai smagūs ir užvedantys kūrinukai.
Realiai yra taip, kad su revoliucinguoju „American Idiot“ albumu, kuris buvo kaip uraganas muzikos pasaulyje ir pačių GD karjeroje, jie užsikėlė labai aukštą kartelę ir tuo patyrė didžiulį spaudimą, kad būtina ir toliau kurti kažką panašaus. Ir užsikrovę tą atsakomybę sukūrė dar vieną šedevrą - „21st Century Breakdown“ - dar vieną politizuotą, tokios pačios subrandintos koncepcijos roko operos tipo albumą su ilgomis, susidedančiomis iš kelių skirtingų dalių, pasakojančių atskiras istorijas, kompozicijomis. Bet po jo jau galutinai pavargo dėl viso šio reikalo rimtumo ir nusprendė atsipalaiduoti, sukuriant kažką priešingo - visiškai neįpareigojančio ir smagaus (tokio statuso grupė gali sau tą leisti, nes jai jau nieko nereikia įrodinėti). Iš pranešimų apie šių albumų įrašinėjimą buvo aišku, kad Billie’iui Joe & Co. dainos gimsta labai paprastai ir natūraliai - tiesiog byra kaip iš gausybės rago. Būtent tas ir jaučiasi. GD visai nesivargino „išlaužti“ iš savęs „kažką tokio“, o atsipalaidavo ir tiesiog įrašinėjo vieną po kito gimstančius kūrinukus. Ir jiems kaip retam kam velniškai lengvai gaunasi perteikti tokią smagią uplifting dvasią ir pakrauti tokios pašėlusios energijos. Gabaliukai nėra ambicingi ir pasaulio nepakeis, bet jų ir nereikia traktuoti rimtai (bent jau pirmų dviejų trilogijos albumų, nes, berods, trečiasis visgi bus solidesnis). Tai - tiesiog fun. Būtent todėl jie ir išleidžiami vos kelių mėnesių laikotarpyje. Gal reikėjo juos sudėti į vieną CD, bet šiaip pagal GD kontraktą ši trilogija ir taip skaitosi kaip vienas albumas. Dabar lauksim trečios - epiškos, kulminacinės dalies
P.S. Man labiausiai patinka „Fuck Time“... ar tai blogai?
2012 m. lapkričio 7 d. 20:53:13
Visko geresnis už UNO, tikėkimės TRE bus tikrai epinis, kaip jie pasakė;)