Žinomi už tokius savo galingus hitus, kaip „Two Minutes to Midnight“ bei „The Trooper“, „Iron Maiden“ buvo ir yra viena iš įtakingiausių sunkiojo metalo grupių. Dažnai mėgdžiojama grupė egzistavo daugiau nei 20 metų, pumpuodama laukinį roką, artimą „Judas Priest“. „Iron Maiden“ visuomet buvo didžiulis susižavėjimo objektas pogrindyje, nors Jungtinėse Amerikos Valstijose taip ir nesulaukė tikrai pakankamo žiniasklaidos dėmesio. Kritikai tikino, kad jie yra satanistai dėl savo tamsių muzikinių temų bei nuožmaus talismano „Eddie“ naudojimo. Visgi, nepaisant to, jie tapo gerai žinomi visame pasaulyje ir išliko pastoviai populiarūs visos savo karjeros metu. „Iron Maiden“ buvo viena iš pirmųjų grupių, patekusių į „Britiško metalo“ kategoriją, o kartu su tokiomis grupėmis, kaip „Black Sabbath“ bei „Led Zeppelin“, šie vyrukai padarė 9-ojo dešimtmečio roko sceną tokią, kokia ji buvo. 1976-aisiais metais „Iron Maiden“ įkūrė bosistas Steve‘as Harris‘as, kuris netrukus susidėjo su ritmo gitaristu Tony Parsons‘u, būgnininku Doug‘u Sampson‘u ir vokalistu Paul‘u Di'Anno. Iki tol, kol pasirašė savo pirmą leidybinę sutartį, grupė 8-ąjį dešimtmetį koncertavo vietinėse salėse bei susilaukė šiokios tokios vietos Londono radijo stotyse. Parsons‘ą grupėje pakeitė Dennis‘as Stratton‘as, o 1980-aisiais „Iron Maiden“ debiutavo su pirmuoju savo įrašu, pavadintu grupės vardu, „Iron Maiden“. Nors šis studijinis albumas buvo įrašinėjamas skubant, tai nesutrukdė jam tapti dideliu hitu Didžiojoje Britanijoje, daugiausiai singlo „Running Free“ dėka. 1981-aisiais sekęs „Iron Maiden“ albumas „Killers“ parodė, kad jų muzikos vertinimas tampa vis stipresniu, o taip pat jame vėl buvo pasikeitęs gitaristas – šįkart Stratton‘ą pakeitė Adrian‘as Smith‘as. 1982-ieji metai grupei buvo ne ką ramesni – dėl savo nevaldomos priklausomybės alkoholiui, pasitraukti iš kolektyvo buvo priverstas vokalistas Di'Anno, o jį netrukus pakeitė Bruce‘as Dickinson‘as. Būtent su juo „Iron Maiden“ įrašė ir išleido savo novatoriškąjį 1982-ųjų metų albumą „Number of the Beast“. Šis darbas, kuriame buvo galima rasti tokius hitus, kaip titulinė albumo daina bei kūrinys „Hallowed By thy Name“, vėliau, kaip parodė laikas, tapo vienu sėkmingiausiu visų laikų roko įrašų. Po to, kai netikėta pasaulinė albumo „Number Of The Beast“ sėkmė padarė juos tarptautinėmis roko superžvaigždėmis, savo naujojo albumo, „Piece of Mind“, stiliaus jie itin keisti nesivargino. Prieš įrašinėjant 1983-iųjų albumą „Powerslave“, tapusį dar vienu kultiniu gitu, grupė atliko du milžiniškus koncertinius turus. 11 mėnesių trukusių „Powerslave“ gastrolių produktu tapo 1985-aisiais pasirodęs dvigubas ‚gyvas‘ albumas „Live After Death“, kuriame grupės gerbėjai galėjo rasti visus didžiausius „Iron Maiden“ hitus. Dar iki pasirodant „Live After Death“, „Iron Maiden“ įtvirtino save, kaip galingą ir unikalią metalo grupę. Jų ilgai lauktas 1986-ųjų albumas „Somewhere in Time“ parodė, kad grupė kiek pasikeitė nuo praėjusių savo įrašų – buvo naudojamos sintezatorinės gitaros, o dainos – labiau susijusios su tomis pačiomis temomis. 1988-ųjų „Seventh Son of a Seventh Son“, koncepciniame albume, kaip ir jo pirmtake, buvo singlai „The Evil That Men Do“ bei „The Clairvoyant“. Netrukus šis darbas tapo geriausiai kritikų įvertintu „Iron Maiden“ albumu nuo „Number of the Beast“ laikų. Po dar vienų varginančių gastrolių, Smith‘as paliko grupę, o likę nariai nusprendė padaryti metų pertrauką savo veikloje. Su nauju gitaristu, Janick‘u Gers‘u, jie sugrįžo 1990-aisiais, išleisdami albumą „No Prayer For the Dying“ – su šiuo įrašu jie vėl prisiminė savo klasikinius garsus, kurie skambėjo ankstesniuosiuose jų albumuose. Vienas iš albumo singlų, „Bring Your Daughter to the Slaughter“, buvo apdovanotas „Auksinės avietės“ prizu už blogiausią metų dainą, tačiau, nepaisant to, jis tapo hitu numeris vienas Didžiojoje Britanijoje. Kai „Iron Maiden“ baigė savo 1991-ųjų metų gastroles, Dickinson‘as pareiškė norįs pasitraukti iš kolektyvo ir darbuotis reklamuojant naują savo sukurtą grupę „The Skunkworks“. „Fear of the Dark“, paskutinysis su Dickinson‘u įrašytas grupės albumas, debiutavo ant pirmojo Didžiosios Britanijos albumų topo laiptelio ir tapo vienu iš geriausiai iki šiol parduotų grupės albumų. Po to, kai „Iron Maiden“ atliko albumą pristatantį turnė, 1993-aisiais pasirodė dar du ‚gyvai‘ įrašyti albumai: „A Real Live One“, kuriame buvo galima rasti ‚gyvas‘ naujesnių jų hitų versijas ir „A Real Dead One“, kuriame – klasika jau tapusių „Iron Maiden“ dainų ‚gyvai‘ įrašyti variantai. Dickinson‘ą pakeitęs Blayze‘as Bayley pažymėjo savo debiutą 1995-aisiais, kai pasirodė albumas „The X Factor“. Šis įrašas, kaip ir kai kurie jo pirmtakai, į topus prasimušti nesugebėjo, tačiau nedidelės sėkmės Anglijoje sulaukė. „Iron Maiden“ 1996-ųjų pabaigą pažymėjo dvigubos kompiliacijos, „Best of the Beast“, išleidimu. 1998-aisiais, kai albumas „Virtual XI“ nesulaukė pakankamo dėmesio, veiklą grupėje baigė Bayley. Į „Iron Maiden“ sugrįžo Dickinson‘as ir Smith‘as, kurie 1999-aisiais su kitais grupės nariais iškeliavo į koncertines gastroles, sekančiais metais sekė ir naujas albumas „Brave New World“.

Ankstesni grupės nariai: Paul Day - vokalistas (1975-76) Dennis Wilcox - vokalistas (1975-77) Dave Sullivan - gitaristas (1975-76) Terry Rance - gitaristas (1975-76) Ron Matthews - būgnininkas (1975-77) Bob Sawyer - gitaristas (1976) Terry Wapram - gitaristas (1977) Barry Graham - būgnininkas (1977) Tony Moore - klavišininkas (1977) Doug Sampson - būgnininkas (1977-79) Paul Cairns - gitaristas (1977) Paul Tod - gitaristas (1977) Tony Parsons - gitaristas (1977) Paul Di'Anno - vokalistas (1977-81) Tony Parsons - gitaristas (1979) Dennis Stratton - gitaristas (1980) Clive Burr - būgnininkas (1980-82) Blaze Bayley - vokalistas (1993-99)