Albertas Kingas (angl. Albert King, 1923 m. balandžio 25 d. – 1992 m. gruodžio 21 d.) - JAV bliuzo gitaristas ir dainininkas. Tikrasis vardas Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilnės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozerininku, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu" ("The Velvet Bulldozer"). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniame gospel ansamblyje. 1950 m. Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra tarp Memfio ir Sent Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B. B. Kingas, B. Blandas, Ruffus Tomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę "In The Groove Boys", kurioje įvairiais laikais grojo garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas - gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su "The In The Groove Boys" atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: - Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo treilerį - vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara. „Mes tada mokėjome kokias tris - keturias dainas. Ir mes jas grodavome - greitai, lėtai ir vidutiniškai" - kalbėjo pats Albertas Kingas. Gyvenime ne viskas ir visada gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko. Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų "Jimmy Reed' band, dalyvavo keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą. Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku. "Aš laukiau jo gatvęje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako - Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi - pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako - O K , šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas. " 1953 lapkričio 30 d. įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi - Be On Your Merry Way ir Bad Luck Blues buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio" gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skamba galingai. Tačiau greitai neatradęs šlovės Kingas 1954 grįžta į Oceolą. Dar dveji metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys" Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio "Kings of Rhythm", Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O'Nilo "Hound dogs". Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: "Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti. 58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino "Lucy". Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. Kingą, vadinusį savo gitarą "Lucile", tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo I Love Lucy Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. - broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis " matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara - kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias! Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų. 1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo dveji pučiamieji ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui "Jump blues". Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas - ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu - pilnai susiformavo. "Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. " - sakė Albertas - "Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą. " Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet paprastai grodavo apversta neperdaryta gitara - tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t. y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota "Don’t Throw Your Love On Me So Strong, " kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas The Big Blues, išleistas 63-aisiais) Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebįtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: "Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą. " Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas - žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, viskas pagreitėja. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines! " "Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus, " - prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -"Albertas mokėdavo daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti - jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką - tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės. " 64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun - Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo's Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus - Worsome Baby / C.O.D. ir Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong. Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records - viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, beilabai įtakingi kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis "Laundromat Blues", po penkerių metų, užtikrinęs naują, Kingo pasirodymą čartuose. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction". Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction" tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų - "Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)". Vėliau buvo įrašyta "Crosscut Saw", anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją. 67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos Born Under A Bad Sign demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruošto demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas "Personal Manager", kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas "Born Under A Bad Sign". Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 - ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest - San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power - viename iš geriausių "gyvos muzikos" bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose - Wednesday/Thursday Night In San Francisco. Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: "Killing Floor" (Howlin Wolf) The "Sky Is Crying" (Elmore James) bei paties Kingo "Drowning On Dry Land" Alberto albumas "I’ll Play The Blues For You" įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz., B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. "Answer To The Laundromat Blues" – atsakymas jo ankstyvajam hitui, – "Angel of Mercy, " tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis "Breaking Up Somebody’s Home" padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas - "I’ll Play The Blues For You", kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse. 1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių. 80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie "išėjimą į poilsį", o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19 d. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą. Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 d. (būdamas 69 metų amžiaus).