"D.A. 17". [kunigunda.lt nuotr.] Arnas Klivečka, be abejonės, viena charizmatiškiausių personų lietuviškajame pramogų versle. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje organizuodavęs pašėlusius vakarėlius bene populiariausioje to meto sostinės "Amicus" diskotekoje, vėliau kartu su bendražygiu Liutauru Kontrimu subūręs grupę D.A. 17, vėliau vedęs kelias muzikines laidas televizijos ir radijo stotyse, Arnas Klivečka jau kelerius metus BTV eteryje su rimtais pašnekovais nagrinėja įvairius visuomeninio ir politinio gyvenimo klausimus diskusijų laidoje "Sąmokslo teorija". Kostas Pistoletas, nusprendęs pasidomėti D.A. 17 ištakomis ir pasiruošimu Kunigunda Lunaria, vienoje sostinės Antakalnio užeigų, laukdamas pašnekovo, kiek baiminosi, kad į kiekvieną klausimą bus atsakyta standartine fraze.

Tačiau Arnas Klivečka ir dabar liko tuo pačiu savu vaikinu, kurio nesugadino televizijos eteris. Galbūt todėl, jis tik šypteli, kai pasidomiu, kodėl suskambus jo mobiliam telefonui pasigirsta Vermachto maršas. "Šiaip sau", - sako specialiai šiemetiniam festivaliui atgimusios Lietuvos elektroninės muzikos pradininkų D.A.17 lyderis. Kiek plačiau jis papasakoja, kaip į vieną jo ausį buvo įvertas šiaip jau labai gotikinis aksesuaras – kryželis. "Ai, berods 1990 metais per vieną festivalį gerai įkaušome ir kažkas įvėrė tą auskarą. Iš pradžių tingėjau jį išsiverti, o paskui pripratau. Taip ir liko. Kažkokios didesnės prasmės čia ieškoti nereikia", - sako A.Klivečka.

"Iš karto žinojome, kad grosime elektroniką"

D.A.17 priešistorė prasidėjo 1980 metų rugsėjo mėnesį, kai Arnas Klivečka ėmė vesti diskotekas tuometinėje Vilniaus universiteto diskotekoje "Amicus". "Ji tais laikais buvo viena tų kultinių diskotekų, kiek netradiciška. Netgi galima sakyti, underground diskoteka – mes pirmieji pradėjome groti "Depeche Mode", "Boomtown Rats", kitų grupių, formavusių mano muzikinį skonį, įrašus. Tada dar labai mėgau "The Stranglers", o kadangi iš lengvesnio pankroko išsirutuliojo naujoji banga, automatiškai pamėgau ir ją. Vėliau akiratyje pasirodė elektronika – be minėtų "Depeche Mode", sukome "Human League" plokšteles, pirmąjį "Spandau Ballet" albumą, - raiškia greitakalbe biografinius faktus žeria Arnas. – 1984 metais, kai išėjau tarnauti į armiją, buvo pats naujosios bangos bumas. Ypatingai mus paveikė kultinis ABC albumas "How to be a Zillionaire". "Jeigu kada nors susėsime groti, tai bus tik elektronika", - svarstėme klausydamiesi šio albumo dainų."

1986 metais, A.Klivečkai grįžus iš armijos, kartu su savo geru bičiuliu ir bendražygiu Liutauru Kontrimu jie ėmė pamažu "klijuoti" pirmuosius D.A.17 gabalus – atsirado akordai, dainos "Kas mes tokie“ (geriau žinomos kaip "Mes – ne metalistai") idėja. "1987-1988 metais Lietuvoje buvo roko bumas – steigėsi klubai, vyko Lituanikos festivaliai, kūrėsi grupės, kurios akcentuodavo, kad groja roką ir tik roką. Jei tik kas paimdavo kokius klavišinius, tai jau buvo vadinama roko išdavyste, - prisimena A.Klivečka. - O mes iš karto žinojome, kad grosime elektroniką."

Pažintis su "Jumprava"

D.A.17 kūrybos procesas buvo savotiškai įdomus - vaikinai klajodavo po miestą, o netikėtai galvoje suskambusią melodiją, grįžę namo paversdavo natomis. "Liutauras ateidavo pas mane, abu pasiraitoję rankas sėsdavome prie pianino ir kurdavome dainas. Vėliau akordus perkeldavome ant sintezatorių – turėjome tokius sovietiniais, nutriušusiais instrumentus, o taip pat ir savo pasididžiavimą - MUG‘ą, o tai jau buvo šis tas. Bet visa ši kūryba buvo svaičiojimų lygyje – iki pat 1987 metų", - prisiminimais dalijosi A.Klivečka.

Labai gali būti, kad D.A.17, kaip gimė Arno bute sostinės Antakalnio rajone, taip ten ir galėjo numirti. Jei ne 1987 metais surengtas festivalis Lituanika. "Vedžiau šį renginį, kuriame susipažinau su latvių grupe "Jumprava", ypač jos muzikantu Aigarsu Graveriu. Mes tada gerai pagėrėme ir iki šiol su jumpraviečiais esame labai geri draugai. Taigi, tą kartą ir užsiminiau, kad norėtumėme įrašyti porą savo sukurtų dainų. "Jokių problemų, - sako Aigarsas. – Rugpjūčio 31 dieną grojame Liepojoje, atvažiuokite į koncertą, po to važiuosime į Rygą ir įrašysime dainas". Mes taip ir padarėme – per dvi dienas įrašėme pirmąsias tris savo dainas – "Kas mes tokie", "Nekaltos merginos laiškas "Tarybinės moters" redakcijai" bei "Nebūkite išdidžios". Ten, Rygoje, "Jumpravos" studijoje primą kartą pamatėme, kas yra kompiuteriai. Latvijos scena tuo metu visa galva buvo aukštesnė nei lietuvių, o "Jumprava" mūsų šalyje daug kam buvo palikę didžiulį įspūdį, netgi sukėlę šoką – juk tai buvo "Depeche Mode" iš Latvijos. Mes nenorėjome groti taip niūriai – tai laikais mums artimesnis buvo "Erasuse" bei "Pet Shop Boys" skambesys", - detaliai apie pirmuosius D.A. 17 žingsnius 1987 metais pasakoja A.Klivečka.

Kūryba – asmeninė satisfakcija

Maždaug po metų dainą "Kas mes tokie", tapusią didžiausiu D.A.17 hitu per visą grupės gyvavimo istoriją, pradėjo groti Lietuvos radijas, duetas surengė kelis koncertus. Lietuvos padangėje sužibėjusi savotišką muzikinę ideologija skleidžianti grupė nepraslydo pro "Kardiofono" vokalisto Rimanto Giedraičio akis. "Su juo buvome seni draugai - pažįstami nuo 1983 metų. Rimantas, suprasdamas, kad "Kardiofonas" jau tampa istorija, savo laiku mėgino užsiimti leidybiniu verslu. Vienas tokių leidybinių projektu turėjo tapti D.A.17 albumas. Taip per kraujus gimė dar dešimt-dvylika dainų. Vilniaus plokštelių studijoje labai ilgai, gal kokį mėnesį, įrašinėjome dainas, muziką programuoti pagelbėjo Linas Baltrušaitis. Tačiau plokštelės leidyba užstrigo ir tik 1992 metais sutikome Dovydą Bluvšteiną, kuris ir pasiūlė išleisti albumą. Atrodo, mes negavome nė kapeikos, o gal gavome – bet tik mizerį. Tačiau tai mums nerūpėjo – ne iš to gyvenome. Net nežinome, kaip pirmasis mūsų albumas, kuris taip ir vadinosi – "D.A.17", - buvo perkamas. Rodos, neblogai“, - šypteli A.Klivečka.

Po debiutinio albumo pasirodymo grupė ilgam užtilo, per trejus-ketverius metus sugrojusi tik keliuose koncertuose. Mintis apie naujas dainas gimė, kai A.Klivečka pradėjo dirbti radijo stotyje "Ultra Vires". "Radijo stotis turėjo savo įrašų studiją, kur dirbo ir Algis Ramanauskas-Greitai. Jam padedant ir įrašėme antrąjį albumą, kurį išleido "Azbi". Atrodo, buvo išpirktas visas tiražas – apie 5.000 kasečių", - išpučia cigaretės dūmą A.Klivečka. Tačiau po "Lauk" išleidimo, D.A.17 vėl dingo iš akiračio. Kodėl?

"Yra standartiniai muzikinio gyvenimo kanonai. Kai išleidi albumą, turi jį reklamuoti, koncertuoti, užsiimti aktyvia veikla. Aš dirbau radijo stotyje, turėjau keliais televizines laidas, Liutauras taip pat globojo kelis TV projektus. Muzika buvo mūsų sielos išraiška, hobis. Įrašę albumą pajusdavome savo asmeninę satisfakciją. Aišku, tik nereikia galvoti, kad tai yra egoizmo išraiška", - dėsto Arnas. Paskutinis įrašas D.A.17 diskografijoje atsirado 1998 metais, kai Jam Records išleido singlą "Kas mes tokie". Simboliška – šiuo hitu grupė pradėjo savo karjerą, juo ir baigė, bent kol kas, savo egzistavimą.

"1998-aisiais važiavau į Rygoje vykusį "Depeche Mode" koncertą, susitikome su Aigarsu, gerai pagėrėme, ir jis sako: "Važiuojame į studiją, įrašysime kokią dainą", - apie singlo atsiradimą pasakoja Arnas. – Pamatęs studiją, nebesusigaudžiau, kas prie ko. Ten buvo tiek tos technikos – akys išsiplėtė. Per vieną naktį įrašėme kitokią, agresyvią "Kas mes tokie" versiją. Grįžau, ir vieną vakarą susitikau Žilviną Žvagulį bei Marijų Mikutavičių – susėdome automobilyje, paklausėme ką tik įrašytos dainos, ir jie sako: "Šakės, kaip įrašyta, koks garsas". Tada Ž.Žvagulis ir pasiūlė išleisti singlą". Tačiau po singlo pasirodymo D.A.17 vėl paniro į užmarštį – šį kartą iki 2005 metų pavasario, kai vieno didžiausių Lietuvoje alternatyvinės muzikos festivalio Kunigunda Lunaria organizatoriai Arnui Klivečkai bei Liutaurui Kontrimui pasiūlė reanimuoti D.A.17 vienam pasidarymui.