Įdomu, nes mano santykis su Denu yra atvirkščias Alvydui. Mano senelis turi ir „Skaitmeninę tvirtovę“, ir „Prarastą simbolį“, ir „Angelus ir demonus“, ir „Da Vinčio kodą“. Ir aš paėmiau pastarąjį paskaityti. Tai buvo seniai, prieš kokius 12 metų, kai buvau tik įsivažiuojantis jaunasis skaitytojas. Bet numečiau jį po kokių 20 puslapių. Dabar tiksliai negaliu apibūdinti, kame slypėjo problema, nes jau nebeatsimenu, kas tuose pirmuose 20 puslapių dėjosi, bet menu, kad man baisiai į akis krito sausa, beveik nemeninė pasakojimo kalba, turiniui (t.y. siužetui) skiriama 99 % pastangų, o formai (kaip parašyta) – maždaug 1 %. Bet kadangi skaičiau lietuviškai, tai gali būti ir vertimo niuansai, taip pat galėjo pakišti koją ir mano menka tuo metu skaitymo patirtis. Deja, įspūdį paliko pakankamą, kad artimoje ateityje neplanuoju pabandyti reabilituoti šio rašytojo sau.

Galbūt ta „Da Vinčio kodo“ skaitymo patirtis gerai apibendrina mano santykį su bet kokiais detektyvais – neturiu aš su jais gero santykio, aš iš knygų labiau tikiuosi mentalinės inspiracijos, o ne intrigos. Be to, man sunku tą paslapčių ieškojimą ir atskleidimą surišti su savo paties gyvenimu. Paslapčių aš šiais laikais ieškau nebent fundamentinėje fizikoje ir chemijoje, tai man mokslinė literatūra tuo aspektu artimesnė nei detektyvas.

Dar neskaitytos knygos: The lost symbol ir tai, ką dar parašys. Krikščioniškos simbolikos apologetas, intrigos meistras, mokslo najienų propoguotojas. Tiesiog aptemdo protą keletai dienų.