Jean-Philippe Rameau (Žanas Filipas Ramo; g. 1683, m. 1764) – ryškiausias vėlyvojo baroko muzikas. Tarnavo vargonininku ir muzikos mokytoju ir sukūrė daug muzikos klavesinui, bet jis vis dėlto neužtemdė F. Kupereno spindesio. Įdomiausi Ž.F.Ramo kūriniai yra penki koncertinių pjesių ciklai klavesinui, smuikui (arba fleitai) ir violai da gamba.

Ž. F. Ramo užima reikšmingą vietą muzikos istorijoje ir kaip teoretikas – 1722 m. pasirodęs jo „Harmonijos traktatas“ davė pradžią klasikinei harmonijos, akordų bei jų jungimo logikos teorijai. Šis veikalas tapo atsirandančio klasicistinio muzikos stiliaus teoriniu pagrindu. Antroje savo gyvenimo pusėje Ž. F. Ramo buvo žymus teatro kompozitorius, garsiausias po Ž.B.Liuli. Didžiausio praėjusios kartos operos meistro Andrė Kampros nuomone, pirmos didžiosios Ramo operos „Ipolitas ir Arisija“ (1733) muzikos užtektų dešimčiai operų.

Iš pagrindinių Ramo kūrinių dar minėtinos operos „Kastoras ir Poluksas“ (1737), „Dardanas“ (1739), opera baletas (arba herojinis baletas, yra šventiškas iškilmingas žanras, paralelinis prancūzų operai; jį sudarė šokių scenos, arijos ir chorai) „Galantiškoji Indija“ (1735) ir mini baletas „Pigmalionas“ (1748).