Kanados muzikantė, dainininkė, dainų autorė bei dailininkė Joni Mitchell (tikrasis vardas - Roberta Joan Anderson) gimė 1943-iųjų metų lapkričio 7-ąją dieną.
Dainuoti Mitchell pradėjo mažuose naktiniuose klubuose savo gimtojoje vakarų Kanadoje, o vėliau persikėlė į Toronto miesto gatves. 7-ojo dešimtmečio viduryje ji išvyko į Niujorką ir įsiliejo į jo folk muzikos sceną, kuriai 1968-aisiais metais pristatė ir debiutinį albumą. Iš pradžių ji išgarsėjo kaip dainų autorė (tokių dainų kaip „Urge for Going“, „Chelsea Morning“, „Both Sides Now“, „Woodstock“), o vėliau buvo įvertinti ir jos dainavimo sugebėjimai. Galiausiai apsistojusi pietų Kalifornijoje, Mitchell vaidino lemiamą vaidmenį folk-roko judėjimo metu, kuomet formavosi nauja muzikos terpė. Itin asmeniškas jos 1971-ųjų metų albumas „Blue“ laikomas vienu stipriausių ir daugiausiai įtakos turėjusių visų laikų įrašų. Mitchell taip pat sukūrė tokius pop muzikos hitus kaip „Big Yellow Taxi“, „Free Man in Paris“ bei „Help Me“. Pastarieji du buvo paimti iš 1974-ųjų metų bestselerio „Court and Spark“.
Mitchell soprano vokalas, išskirtinis harmoningas gitaros stilius ir piano aranžuotės 8-ajame dešimtmetyje darėsi vis sudėtingesnės, mat ją itin įtakojo džiazo muzika, kurią ji derino su populiariąja muzika, folk bei roko stiliais (tokiuose albumuose kaip 1976-ųjų „Hejira“). Atlikėja artimai bendradarbiavo su didžiaisiais džiazo žmonėmis – Wayne‘u Shorter‘iu, Jaco Pastorius, Herbie Hancock‘u ir Charles‘u Mingus‘u (prie po jo mirties 1979-aisiais metais išleisto albumo). Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Mitchell sumažino savo įrašų bei gastrolių mastus, tačiau vėl sugrįžo prie pop muzikos, kurią kurdama daugiau naudojo sintezatoriaus garsus, o tekstuose atsispindėjo politinis atspalvis. Be romantinių ir emocinių kūrinių ji paliesdavo aplinkosaugos, socialinius dalykus.
Mitchell darbus itin teigiamai vertina tiek kritikai, tiek jos kolegos muzikantai. Žurnalas „Rolling Stone“ pavadino ją „viena geriausių visų laikų autorių“, o „Allmusic“ apie ją rašė taip: „Nusėdus dulkėms, Joni Mitchell gali likti pačia svarbiausia ir įtakingiausia 20-ojo amžiaus pabaigos muzikos moterimi“. Amžiaus pabaigoje, Mitchell tapo įkvėpimo šaltiniu įvairių žanrų atlikėjams – nuo R&B iki alternatyviojo roko bei džiazo. Naujajame tūkstantmetyje Mitchell buvo pristabdžiusi savo muzikinę veiklą ir daugiau dėmesio skyrė tapybai, tačiau 2007-aisiais metais išleido albumą „Shine“, tapusį pirmuoju jos disku per devynerius metus.
Dainuoti Mitchell pradėjo mažuose naktiniuose klubuose savo gimtojoje vakarų Kanadoje, o vėliau persikėlė į Toronto miesto gatves. 7-ojo dešimtmečio viduryje ji išvyko į Niujorką ir įsiliejo į jo folk muzikos sceną, kuriai 1968-aisiais metais pristatė ir debiutinį albumą. Iš pradžių ji išgarsėjo kaip dainų autorė (tokių dainų kaip „Urge for Going“, „Chelsea Morning“, „Both Sides Now“, „Woodstock“), o vėliau buvo įvertinti ir jos dainavimo sugebėjimai. Galiausiai apsistojusi pietų Kalifornijoje, Mitchell vaidino lemiamą vaidmenį folk-roko judėjimo metu, kuomet formavosi nauja muzikos terpė. Itin asmeniškas jos 1971-ųjų metų albumas „Blue“ laikomas vienu stipriausių ir daugiausiai įtakos turėjusių visų laikų įrašų. Mitchell taip pat sukūrė tokius pop muzikos hitus kaip „Big Yellow Taxi“, „Free Man in Paris“ bei „Help Me“. Pastarieji du buvo paimti iš 1974-ųjų metų bestselerio „Court and Spark“.
Mitchell soprano vokalas, išskirtinis harmoningas gitaros stilius ir piano aranžuotės 8-ajame dešimtmetyje darėsi vis sudėtingesnės, mat ją itin įtakojo džiazo muzika, kurią ji derino su populiariąja muzika, folk bei roko stiliais (tokiuose albumuose kaip 1976-ųjų „Hejira“). Atlikėja artimai bendradarbiavo su didžiaisiais džiazo žmonėmis – Wayne‘u Shorter‘iu, Jaco Pastorius, Herbie Hancock‘u ir Charles‘u Mingus‘u (prie po jo mirties 1979-aisiais metais išleisto albumo). Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Mitchell sumažino savo įrašų bei gastrolių mastus, tačiau vėl sugrįžo prie pop muzikos, kurią kurdama daugiau naudojo sintezatoriaus garsus, o tekstuose atsispindėjo politinis atspalvis. Be romantinių ir emocinių kūrinių ji paliesdavo aplinkosaugos, socialinius dalykus.
Mitchell darbus itin teigiamai vertina tiek kritikai, tiek jos kolegos muzikantai. Žurnalas „Rolling Stone“ pavadino ją „viena geriausių visų laikų autorių“, o „Allmusic“ apie ją rašė taip: „Nusėdus dulkėms, Joni Mitchell gali likti pačia svarbiausia ir įtakingiausia 20-ojo amžiaus pabaigos muzikos moterimi“. Amžiaus pabaigoje, Mitchell tapo įkvėpimo šaltiniu įvairių žanrų atlikėjams – nuo R&B iki alternatyviojo roko bei džiazo. Naujajame tūkstantmetyje Mitchell buvo pristabdžiusi savo muzikinę veiklą ir daugiau dėmesio skyrė tapybai, tačiau 2007-aisiais metais išleido albumą „Shine“, tapusį pirmuoju jos disku per devynerius metus.