Kai debiutinis jos albumas, „What's the 411?“, atsirado parduotuvių lentynose 1992-aisiais metais, kritikai ir muzikos gerbėjai buvo pritrenkti: šis darbas spinduliavo stiprią modernaus R&B ir aštraus repo kombinaciją bei atskleidė sunkią bei skausmingą Mary J. Blige vaikystę Niujorke. Vadinta ir naująja Chaka Khan, ir naująja Aretha Franklin, stilistiškai Blige mažai ką bendro turėjo su šiais atlikėjais, tačiau, kaip ir jie, sugebėjo papuošti soul muziką naujomis tekstūromis ir atspalviais, vėliau įkvėpusiais ištisas muzikantų kartas. Šviesiais plaukais, atsargia eisena ir koviniais batais pasižymėjusi Blige tuo pačiu metu buvo ir stipri, kaip gatvės mergina, ir graži. Taigi, įrašų kompanijų vadovai, iš pirmųjų dainininkės įrašų užsidirbę nemažai naudos, galiausiai nutarė jos karjeroje pradžioje kiek sušvelninti tą blogos mergaitės įvaizdį. Kai ji išvijo vidinius savo demonus ir pasirinko švelnesnį stilių, pasirinkdama jau dizainerių kurtus drabužius, ji vis tik išliko tūkstančių merginų, augančių sunkiose sąlygose, kaip ir ji pati, heroje. Savo karjeros metu Blige vėl ir vėl iš naujo atrasdavo savo karjerą, atsisakydama blogų įpročių ar įkvėpimo šaltinių, kurie kenkė jos kelionei į viršūnę. Kai 1999-ųjų balandį pasirodė ketvirtasis jos albumas Mary jau buvo apibūdinama kaip subrendusi atlikėja, sugebanti į savo muziką sutelkti visą savo balso stiprybę ir tuo pat metu išreikšti stiprų miesto muzikos stilių. Su penktuoju jos albumu, „No More Drama“, tai nebebuvo tik Blige stilius, kuris švietė per dainų autorių ir prodiuserių sukurtas struktūras, tai buvo jau jos pačios vizija – įkvėpta, emocinga, asmeniška ir kupina patirties atlikėja, gebanti didžiuotis tuo, kuo yra ir tuo, ką ji nuveikė.

1971-ųjų sausio 11-ąją Bronkse gimusi Blige, pirmuosius keletą savo gyvenimo metų praleido Savanoje (Džordžijos valstija), kol kartu su mama ir vyresne seserimi persikėlė į Niujorką. Sunkus jos gyvenimas privertė patirti ne vieną smūgį – ir psichologinį, ir fizinį – todėl būsima žvaigždė metė vidurinę mokyklą ir nutarė leisti laiką darydama draugėms šukuosenas mamos namuose bei linkmintis kartu su draugais. Maždaug tuo metu ji apsilankiusi viename Niujorko mole (didelis prekybos centras) į karaoke „mašiną“ įdainavo Anitos Baker dainą „Caught Up in the Rapture“. Blige patėvis persiuntė šį įrašą „Uptown Records“ atstovui Andre Harrell‘ui. Šis buvo sužavėtas Blige balso ir pasirašė su ja sutartį, pagal kurią ji tapo pagalbine vietinių atlikėjų, tokių kaip Father MC, vokaliste. 1991-aisiais po savo sparnu Blige priglaudė garsusis Sean‘as "Puffy" Combs‘as ir pradėjo dirbti prie debiutinio jos darbo – „What's the 411?“. Combs‘as labai daug prisidėjo prie „What's the 411?“ kūrybos, jam padėjo prodiuseriai Dave‘as Hall‘as, Mark‘as Morales‘as bei Mark‘as Rooney. Taigi, šie vyrukai prie unikalaus Blige vokalo stiliaus pridėjo stilingumo, ko rezultatu tapo albumas, kokio moteris atlikėja iki tol nebuvo sukūrusi – Mary užpildė vietą tarp R&B ir repo. „Uptown“ tikėjosi išpešti dar kiek naudos iš debiutinio albumo sėkmės, tačiau remiksų albumas tapo daug kuklesniu hitu – jis nebuvo toks sėkmingas nei kūrybine, nei komercine prasme.

Sekančiame jos darbe, 1995-ųjų albume „My Life“, vėl buvo juntama stipri Combs‘o kūrybinė ranka, ir jei stilistiškai, jis žengtelėjo šiek tiek atgal, repo jame buvo mažiau, tačiau šis žingsnis tikrai nebuvo neapgalvotas. „My Life“ buvo kupinas geto tragizmo ir asmeninio pačios Blige skausmo, kuris švytėjo tarsi albumo švyturys. Audringi jos santykiai su kitu „Uptown“ kompanijos atlikėju, K-Ci Hailey, taip pat įnešė į albumą tam tikrų emocijų. Itin sunkus laikotarpis Blige laukė po albumo „My Life“ pasirodymo, mat nutrūko ilgalaikiai jos kūrybiniai santykiai su Combs‘u bei „Uptown“ įrašų kompanija, o pati dainininkė, kaip į naują patarėją kreipėsi į Suge Knight‘ą bei pasirašė naują leidybinę sutartį – šįkart su „MCA“.

1997-ųjų metų albumas „Share My World“ pažymėjo Blige kūrybinio bendradarbiavimo su Jimmy Jam‘u ir Terry Lewis‘u pradžią. Albumas tapo dar vienu dideliu dainininkės hitu ir debiutavo iškart pirmoje „Billboard“ topo vietoje. Kritikai kažką murmėjo apie jo labai jau tradicinį skambesį, tačiau Blige fanų tai nė kiek neišgąsdino. 1999-aisiais pasirodžius naujam albumui, jos naujo skambesio pilnumas ir elegancija atrodė visiškai ištobulinti – Mary pasirinko klasikinio soul stilių ir atliko tokių dainininkų, kaip Elton John‘as ir Bernie Taupin‘as, Stevie Wonder‘is bei Lauryn Hill, kūrinius. Ji akivaizdžiai parodė, kad mitinis geto stilius ir kontraversiškieji jos muzikos aspektai – jau praeitis, tačiau emocionali jos jėga vis dar išlikusi.

Ta jėga taip pat padėjo jai sukurti jau kiek moderniau skambantį 2001-ųjų darbą, diską „No More Drama“. Albumas buvo giliai persmelktas asmeninių jausmų, o taip pat pasižymėjo tuo, kad šio įrašo dainų daugiau nei kada nors anksčiau buvo parašiusi pati Mary. Mary J. Blige, kurią pamatėme albume „No More Drama“, pasirodė esanti per daugybę mylių nuo to pašėlusio vaiko diske „What's the 411?“, tačiau vieno dalyko nepastebėti negalima – nors kūryba ir tapo išmintingesnė, brandesnė, išliko tas pats ekspresyvumas. 2003-aisiais pasirodęs „Love and Life“ pažymėjo po ilgos pertraukos vėl įvykusį bendradarbiavimą su P. Diddy, kuris prodiusavo didžiąją dalį naujo albumo. Po poros metų gerbėjai sulaukė dar vieno sėkmingo R&B karaliene jau tituluojamos atlikėjos albumo, „The Breakthrough“.