Pink Floyd

Pink Floyd Nors "Pink Floyd" geriausiai žinomi jų grandioziniais roko albumais 8-ajame dešimtmetyje, grupė savo pirmaisiais gyvavimo metais kūrė visiškai kitokią muziką – kažką tarp psichodelikos ir britiško popso. Tuomet grupę sudarė pagrindinis gitaristas ir lyderis Syd‘as Barret‘as, bosistas Roger‘is Waters‘as, klavišininkas Rick‘as Wright‘as ir būgnininkas Nick‘as Mason‘as. Nors iš pradžių grupė egzistavo tik Londono pogrindyje, tačiau jau 1967 m., pradėjus bendradarbiauti su įrašų kompanija „EMI“, debiutavo Britanijos Top 20-uke. Pirmasis jų singlas vadinosi „Arnold Layne“ – linksma, nuotaikinga daina apie transvestitą. Vėliau sekė kitas singlas „See Emily Play“,o galiausiai ir debiutinis albumas – „The Piper at the Gates of Dawn“. Priežastis, kodėl grupė vėliau nebesukūrė nieko panašaus – viskam vadovavo tik Syd‘as Barret‘as, o kitiems grupės nariams nelabai tai patiko. Sydas iš tiesų buvo genijus, jis kūrė ne tik grupės dainų tekstus, bet ir muziką ir netgi pats prodiusavo visą grupės kūrybą. Iki galo neaišku kas nutiko Sydui vėliau, bet jis susirgo tam tikra psichine liga, turėjo didelę priklausomybę nuo LSD. Išties The Piper At The Gates Of Dawn ir dabar išlieka unikalus darbas. Įspūdinga kaip Pink Floyd sugebėjo derinti tokios nerūpestingus, netgi dažniausia vaikiškus žodžius su psichodeliniu roku. Tačiau ta psichodelika pirmajame albume yra tokia įpatinga – linksma psichodelika, ko, bent jau aš, niekur kitur beveik nesu sutikęs. Tai ir yra albumo išskirtinumas. 1968-aisiais prie grupės prisijungė David‘as Gilmour‘as – kitas gitaristas, buvęs grupės draugas. „Pink Floyd“ tikėjosi pasinaudoti Syd‘o Barret‘o dainų tekstais, tačiau viską groti žymiai klasiškesniame tone. Taip išėjo sekantis albumas „A Saucerful of Secrets“, pasiekęs Britanijos Top 10-uką. Čia jau matomas kitoks Pink Floyd stilius, bet albumas toks keistas, gana neišbaigtas, yra įvairaus stiliaus dainų. Pink Floyd Jugband Blues – senosios kūrybos viršūnė, Barreto balsas skamba išties puikiai ir pati daina tikrai gera, ją galima rasti ir geriausių pink floyd dainų rinkinyje. Set The Controls For The Heart Of The Sun išryškėja ypač velesnėje kūryboje būdingos kosmoso temos. O tokiu pat pavadinimu daina kaip ir albumas, ilga oranžuotė tai lyg tas naujųjų pink floydų signalas. Jokių žodžių, tik 11 minučių pašėlusio bugnų trankiojimo ir ilgas Gilmouro riksmas pabaigoje. Rogeris Watersas vėliau apie šią dainą sakė: „Pirmąkart po Sydo išėjimo pajautėme, kad kažką galime nuveikti ir be jo“. Sydui galutinai palikus grupę, Pink Floyd gyvavo keturiese. Sekantis darbas buvo albumas/filmo garso takelis „Ummaguma“ (1969m.) . Tai sunkiausias dvigubas Pink Floydų, kaip psichodelinės grupės, albumas. Jis buvo labai mėgiamas paauglių tarpe, puikiai atspindėjo tada vyravusias nuotaikas. Pirmoje pusėje naujos dainos (jeigu tai galima vadinti dainomis), o kitoje pusėje kelių „gyvai“ atliekamų senesnių dainų įrašai. Vėliau sekė dar vienas filmo garso takelis „More“. Apie šį albumą daug pasakyti nėra ką, vėl nemažai psichodelikos ir mažokai vokalo. Sekantis, jau studijinis darbas „Atom Heart Mother“. Šis albumas jau tikrai vertas dėmesio. Titulinė daina tokiu pat pavadinimu, trunkanti net 23 minutes, skirstoma į 5 dalis. Taip pat fanų numylėtine tapusi iki pat didžiojo išgarsėjimo „Fat Old Sun“. Bei kiek keistoka „Alans Psichodelic Breakfast“, daina, skirta grupės scenografija besirūpinančiam grupės draugui. Toliau sekė „Relics“ – Dar neišleistų pirmųjų dainų, bei didžiausių hitų rinkinys, išleistas 1971 metais. Pink Floyd 1972-aisiais Japonijoje Tais pačiais metais grupė dar spėjo įrašyti viena stujinį darbą „Meddle“ , kuriame galime rasti ir jau neblogai žinoma „Echoes“ – vėliau net taip pavadintas geriausių grupės hitų rinkinys. Taip pat neblogai žinomas instrumentinis kūrinys „One Of These Days. Paskutinis „senųjų“ Pink Floydų darbas „Obscured by clouds“ (1972m.) – taip pat ir garso takelis filmui, mielas albumas, nebedaug lieka ilgų psichodelinio roko solo gitaros rifų, daugiau mielos ausiai, lengvesnės dainos, daugiausia su Davido Gilmouro balsu. Taip baigiasi senoji Pink Floyd kūryba, kurios metu ir tekstus dainoms kūrė, ir dainavo net trys grupės nariai : David Gilmour, Rick Wright ir Roger Waters.Daug grupės fanų prikaišiojo, kad grupė, po Barett‘o išėjimo, nesugeba sukurti nieko gero - nors jų albumai Anglijoje buvo populiarūs, tačiau grupė liko beveik visiškai nežinoma už Atlanto. Tačiau Pink Floyd privertė užsičiaupti net aršiausius priešininkus, 1973-aisiais metais išleisdama vieną geriausių visų laikų roko albumą „Dark Side Of The Moon“. Albumas debiutavo iškart pirmoje Jungtinių Amerikos Valstijų perkamiausių albumų sąrašo vietoje ir išbuvo „Bilboard“ tope net 741 savaitę. Šis albumas yra vienas perkamiausių darbų per visą muzikos istoriją, nusileidžiantis tik Micheal‘o Jackson‘o “Thriller”. Vos pabaigę įrašą, muzikantai suprato, jog padarė puikų darbą ir sukūrė kažką tikrai verta dėmesio. Tačiau norint, kad albumas taptų ir komerciškai labai sėkmingas, reikėjo iš konteksto išrinkti singlą, kuris taptų nemažu hitu. Buvo pasirinkta daina „Money“ ir išties neprašauta. Beveik visus „Tamsios Mėnulio Pusės“ tekstus parašė Rogeris Watersas ir nuo to laiko perimė šią pareigą beveik galutinai. Net keista kaip grupė sugebėjo sutalpit tiek daug skirtingų stilių ir žanrų geros muzikos tik į 9 dainas. Turbūt čia ir slypi visas genialumas. Pradžioj graži baladė „Breathe“. Vėliau unikalus elektroninės muzikos pavyzdys „On The Run“. Klausant šią instrumentinė elektroninę dainą tiesiog neįmanoma patikėti, jog tai kurtą 1973. Toliau „Time“ – viena geriausių visų laikų Pinkų dainų, ypač išsiskirianti savo solo gitaros partija. Ketvirtoje pozicijoje „Great Gigs In The Sky“ – 3 pritariamojo vokalo daininkių, operą primenanti partija su puikiu pianino pritarimu. Toliau jau minėtas „Money“ Pink Floyd. – daina apie pinigus, prabangų gyvenimą ir tapimą aukštuomenės žmogumi. Prasmingi žodžiai. Sekanti „Us And Them“ – liūdna graži daina apie karą. Galiausia instrumentinė partija „Any Colour You Like“ – tarsi įžanga į pabaigą. „Brain Damage ir Eclipse“ – vienintelės dainos, kuriose vokalo partija atlieka Roger‘is Waters‘as. Šios dvi dainos buvo sujungtos į vieną ir pastatytas puikus video klipas, rekomenduotina pamatyt visies. Taigi po „Dark Side Of The Moon“ Pink Floyd jau tampa pasauliniais roko grandais ir iš jų laukiama daug ateityje. Tačiau jie sukūria ne visai tai, ko iš jų buvo laukta. Prisiminę nostalgija seniesiams laikams su Sydu Barretu grupės nariai nusprendė dedikuoti jam visą albumą, pavadinimu „Wish You Were Here“ (1975). Albumas iš ties unikalus, itin pripažintas įvairių muzikos kritikų, bet, mano nuomone, nemažai ir pervertintas. Pagrindinė jo ašis – 12 dalių „Shine On You Crazy Diamond“ istoriją, bei daugiau nei puiki baladė „Wish You Were Here“. Taip pat galima rasti ir vaikams gąsdinti tinkanti „Welcome To The Machine“ bei gana liksma dainelė „Have A Cigar“. Mano nuomone, darbas šiek tiek neišbaigtas, bet „Wish You Were Here“ daina daugiau nei nuostabi. Vis dėlto komerciškai albumas naudingas. Taigi grupė pasinėrė i romantika. Kas toliau? Ir vėl nesiliaujama stebinti, 1977 išleidžiamas 5 dainų linksmas albumas apie gyvunus tokiu ir pavadinimu „Animals“ Sunku ką ir bepasakyti apie šį darbą, tiesiog 2 trumpos dainelės apie kiaules ir trys ilgos : apie šunį, avį bei kiaulę. Galbūt skamba kiek nerimtai, bet verta dėmesio. 2 metai tylos ir pasirodo legendinis darbas „The Wall“ arba tiesiog „Siena“ lietuviškai. Pink Floyd Na, kažin ar daug yra negirdėjusių garsiosios frazės „We Dont Need No Ejucation, We Dont Need No Though Control“ Tai ir yra legendinė „Another Brick In The Wall“, kuria galima rasti šiame albume. Tačiau „The Wall“ neapsiriboja tik tuo toli gražu...Dvigubame albume galima rasti ir dar begalę puikia žinomų ir roko klasika tapusių dainų, tai ir „Mother“ – apie perdėta motinos meilę, supančiojančią jauną žmogų ir neleidžiančią jam išsivaduoti, ir „Comfortably Numb“ – liūdnokais prisiminmais apie vaikystę, daug muzikos žinovų šios dainos solo laiko geriausią ar viena iš geriausių iš viso kada nors sukūrtų, taip pat ir „Run Like Hell“ bei „In The Flesh“. Jau iš anksto buvo planuota visa tai įprasminti ir kinofilmo pavidalu. Filmas, kurio režisierium buvo žimusis Alanas Parkeris, o pagrindinį vaidmenį atliko gana žinomos tada britų rock-pop grupės BoomTownRats vokalistas Bob‘as Geldofas, o prodiuseris ir pats kūrėjas Rogeris Watersas, dalyvavo Kanų festivalio nekonkursinėjė programoje ir šiaip buvo labai populiarus ir išgirtas. „The Wall“ dažnai tampa ir miuziklu, atliekamu kaip atskiras renginys ir koncertas, geriausi pavyzdžiai 1991 Berlyne, minint Berlyno sienos nugriovimom metines, nesenai toks koncertas buvo surengtas ir Lietuvoje. Deja, tačiau genialiai atliktas darbas pradėjo skaldyti grupę. Jau bekuriant „Siena“ vis labiau išryškėjo Davido Gilmouro ir Rogerio Waterso charakterio skirtumai. Pastarasis vis labiau ėmė galvoti, kad grupė ir visi jos darbai yra jo nuosavybė ir pradėjo nuo grupės atsiskirti. Jo pageidavimu būgnininkas Nickas Masonas „The Wall“ ture jau grojo ne kaip grupės narys, o tik kaip kviestinis muzikantas. Vis dėlto gastrolės dar pavyko gana neblogai ir sulaukė didelio pasisekimo. Tačiau pasibaigus turui, visi grupės nariai pasinėrė i solo projektus ir galėjo niekada nebesusibūrti drauge. Nors 1983 dar buvo išleistas albumas „The Final Cut“, tai jau buvo labiau panašu į Rogerio Waterso solo kūrinį – visos vokalinės partijos jo, tekstai taip pat vien tik jo, rituliojamos vien tik jam aktualios temos, ko jau nemažai buvo galima įžvelgti ir „Sienoje“, bet čia jau viskas paprasčiau ir banaliau. Vis dėlto albumo negalima labai nuvertinti, nes, mano nuomone, jis stipriai pralenkia visus ateities Rogerio Waterso solo kūrinius. Po „The Wall“ tiesiog legendomis tapę Pink Floyd, dėl to 2 niekuo labai neįpatingi singlai „The Final Cut“ ir „Not Now John“ tapo nemažais hitais. Albumas buvo griežtai draudžiamas Sovietų Sąjungoje, vien už šią eilutę : „Brezhnev took Afganistan, Reigan took Beirut“. Pink Floyd Po šio albumo, 1984, Rogeris Watersas paskelbė pasitrauksiąs iš grupės, o Davidas Gilmouras išleido solo albumą. Davidas surengė ir labai sėkmingas gastroles po Europą ir Šiaurės Ameriką, atrodo čia ir galėjo baigtis Pink Floyd istorija, nes dabar likęs pagrindinis vokalistas sėkmingai galėjo tęsti solo karjera. Bet taip nepadarė. Baigęs visus savo solo reikalus, 1986 Davidas pradėjo įrašinėti naują savo/Pink Floyd albumą, nes dar nežinojo ar prisijungs kiti grupės nariai. Pastarieji prisidėjo ir nuo tada Pinkai gyvavo, kaip trio. Tiesa, tai nepatiko Rogeriui Watersui, kuris prieštaravo, kad likę nariai vis dar vadintųsi Pink Floyd. Įvyko net keletas teisminių procesų. Galiausiai Rogeris nusileido, mainais gavęs dalį teisių į senąją grupės scenografija, taip ir beveik visa The Wall albumą (išskyrus tris Gilmouro rašytas dainas – „Another Brick In The Wall (Pt.2), Run Like Hell ir Comfortably Numb, kurios vėliau tapdavo labiausiai laukiamos koncertuose). Taip 1987 metais išleidžiamas naujas darbas – „A Momentary Lapse Of The Reason“. Grupės skambesys smarkiai atsinaujino. Titulinis singlas „Learning To Fly“ – alsuoja nerūpestingumu, tai jau labiau posūkis i Pop muziką. Taip pat vertos dėmesio albume „Dogs Of War“, „Sorrow“ ir ypač nuostabi baladė „On the Turning Away“. Pats albumas, galbūt, dar ir nenudžiugino taip grupės gerbėjų, kaip vėliau sekęs koncertų turas. Išryškėjo dar viena nauja Pink Floyd sąvybė – itin įspūdingi vaizdo ir garso efektai koncertų metu, išties nepakartojamas reginys. Gastrolės buvo ilgos. Reik paminėti, jog tuo metu, 1989, Pink Floyd išleidžia naują „gyvą“ albuma „Delicate Sound Of The Thunder“. Šis albumas ypatingas tuo, jog tai yra pirmas ir kol kas vienintelis muzikis įrašas žmonijos įstorijoje, kurio premijera įvyko kosmose. Specialiai tam muzikantai nuvyko jau į perestroikos judinama Sovietų Sąjungą. Pink Floyd Gana ilgokai tylėjusi grupė 1994 išleido paskutinį (kol kas?) studijinį darbą „The Division Bell“. Pagrindinis singlas „High Hopes“ tapo tikrai nemažu hitu. „High Hopes“ – atsisveikinimo daina, apie idealizuojama praeitį, apie nykią ir miglotą ateitį. Daina, papuošta įspūdingu ir menišku vaizdo klipu, kuris, bent jau mano nuomone, geriausias roko muzikos istorijoje. Tačiau albume ir be „High Hopes“ yra nemažai gero: antruoju singlu išleista „Take It Back“ – bene linksmiausia albumo daina, „Coming Back To Life“, „A Great Day For A Freedom“, instrumentinė „Marooned“. Britanijoje albumas tapo labai populiarus ir bendrajame 1994 metų pardavimų sarašė užėmė net ketvirtąją vietą. Po albumo sekė ilgos atsisveikinamosios gastrolės, nemažai lietuvos rimtos muzikos gerbėjų vyko į 1995 metais vykusį koncertą Prahoje. Gastrolės buvo itin sėkmnigos, o patiem tai galima pamatyti 95 išėjusiama DVD „Pulse“, kuriame ir yra vienas paskutinių grupės pasirodymų Londone. Nepamirštamas vaizdas. Karts nuo karto Pink Floyd primena apie save. 2001 išleistas geriausių dainų dvigubas albumas „Echoes – The Very Best Of Pink Floyd“. 2003 perleidžiamas albumas „Dark Side Of The Moon“ 30osiom jo tikrojo išleidimo metinėms paminėti. Jis ir vėl pakilo į Europos perkamiausiųjų top 10, tarsi primenant kokie tai buvo nepaprasta muzika. Ir visiškai neseniai grupė itin pradžiugino savo fanus. Labdaringame projekte „Live 8“, Pink Floyd, po beveik 20 metų, atsikūrė pilnos sudėties, ty. Prie trijulės prisijungė ir R.Watersas, ir buvo sugrotos keturios dainos. Tai paskatino dideles kalbas, apie naują albumą ar koncertinį turą. Viltis galima, bet pats R.Watersas, paklaustas apie tokią galimybę, nieko džiuginančio nežadėjo... Pink Floyd Live8 labdaros koncerte Londone, kartu susibūrę vienam pasirodymui, 2005 m. liepos 2-ąją Pink Floyd yra viena geriausių roko muzikos grupių pasaulyje ir ilgam įsirašė į jos istoriją. Kūriami koveriai, statomi įvairūs projektai, bet turbūt to, ką sugebėjo šis ketvertas nebepavyks pakartoti. Užtenka to, kad ši muzika darė didelę įtaką dabartiniams roko grandams: „Radiohead“, „U2“, „R.E.M“ ar „Coldplay“.