Kad skambesys kiek nusistovėjęs, tai nėra nuostabu, albumas pradėtas kaip Ghost Apparatus projektas ir išėjus vokalistui nebuvo reikalo stipriau keist bendro skambesio, anaiptol - gal tokiu atv, kaip ir sakai, geriau prisilaikyti vagos ją pagilinant : ) . O chebra tikrai žengusi gerą (ir po gerą) žingsnelį į priekį. Jei anksčiau ir galėdavo pasirodyti jog retsykiais vietose galima  geriau išbaigti, tai šįsyk Rishloo kaip niekada sklandžiai ir solidžiai suskamba, gal ir didesnė psichodelikos dozė tam pasitarnavo : ) .Daug sulėtėjimų/pagreitėjimų (dažnai neapsieinančių be taktų sistemų kaitaliojimo). Kaip visada - daug dinamikos, daug to "anticipation" pojūčio . (Pamiršau ką norėjau rašyt...) Kažkur buvau skaitęs nepasitenkinimą kad uždaryti tokį albumą su „Just a Ride“ yra nesolidu , (suprask - nepompastiška) , bet mano nuomone tai tiesiog toks sprendimas, kad pabaigai nereikia kažko itin kompleksiško, tiesiog buvo norima uždėt tokį neginčijamai tikrą ir gražų emocinį tašką (panašus atvejis ir S.Wilsono su „Happy Returns/Ascendant Here On“). Džiugu, kad Rishloo vis dar nepraranda savo didelių kūrybinių ambicijų ir sėkmingai jas įgyvendina.

Yra ketvirtas albumas Living as Ghosts with Buildings as Teeth

Skambesys nusistovėjo grynai Rishloo'iškas. Galiu būti kategoriškas, kadangi ankstesnius albumus žinau kone mintinai. Šis tęsia Feathergun vagą, vis ją labiau pagilindamas. Andrew Mailloux'o vokalas man visai priimtinas, kažkiek primena Bikslerio Zavalos balsą. Aukštas, virpantis, nervus gręžiantis skausmingai mielas.

Bet kuriuo atveju sunku būtų pastebėt tokį vokalistą, kuris būtų apdovanotas plačiu diapazonu ir tuo nesinaudotų - nenuostabu kad Andrew retsykiais nuskamba pretenzingai, bet jo vokalinės manieros dažniau priduoda... vargu ar Rishloo būtų radę, kas jį tinkamai pakeistų. Man buvo maloni naujiena, kad jis jau kurį laiką grįžęs į grupę,todėl anksčiau žadėtas trijulės projektas "Ghost Apparatus" neįvyks ir vienžo - bus ketvirtas Rishloo albumas. Kad neprišnekėčiau daug nesamonių, abstrakčiai tepasakysiu kad viršeliai vizualiai labai gerai atspindi albumų skambesį, atmosferą, puikiai pabrėžia jų išskirtinumą viens nuo kito. Dainos albumuose subtiliai seka viena kitą (good flowing records kaip pasakytų anglistai). Perklausęs Rishloo albumą jautiesi lyg gavęs dovanėlę, nes tai yra kūrybingi darbai, kuriuose nemažai gražių, keistų ir galingų momentų.

Nesugebėjau prisipratinti prie vokalo, tačiau Tool panašumo etiketė, kurią dažnai lipdo - ne visada teisinga, todėl grupė iš manęs minuso negavo. 

Vis tik, kolektyvas vis neprasimuša į platesnę auditoriją. Man pačiam, taip pat nedaug intereso :-) 

Rishloo kažkoks enigmatinis kolektyvas. Jų nėra net Wikipedijoje anglų kalba. Pakabino jie mane kai paklausiau vertink dainą, kurią pasiulė Trampumpoolee. Iš karto pamaniau, kad tai Tool įmitatoriai. Bet perklausęs Feathergun kardinaliai pakeičiau nuomonę - tie vaikinai groja savo muziką, kurioje persipina netgi jazz ir progresyvas A Perfect Circle stiliuje. Kitame albume Eidolon man pasigirdo The Mars Volta vokalinių niuansų, bet visumoj Tool šleifas driekiasi dar plačiau. Tačiau klausytis tokios muzikos tikras malonumas - koliažas, ne koliažas, skolinys, ne skolinys. Nežinau kaip pasakyti, tikrai nauja iš persiūto seno.