Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Šiaurės Kryptis


Muzika


Veiklos pradžia: 1986
Veiklos pabaiga: 1995
Valstybė: Lietuva
Pagrindinis stilius: Alternatyvioji muzika


Parinkite labiausiai būdingus stilius:

Mėgstamas stilius Alternative rock


Informacija

 

Kristijonas Vildžiūnas, grupės "Šiaurės kryptis" siela. [lfc.lt nuotr.]
Kristijonas Vildžiūnas, grupės "Šiaurės kryptis" siela. [lfc.lt nuotr.]
Dabar jau mažai kas pamena kultinę lietuvių roko grupę „Šiaurės Kryptis”, 1992-aisiais sudrebinusią lietuvių roko sceną, kurioje karaliavo „Antis”, „Foje” ir „Bix”. Poetiškas gitarinis rokas buvo ne tik naujovė – jis palietė daugelio jaunų muzikantų širdis, darė įtaką jų mintims. Iki šiol muzikos gerbėjų kolekcijose galima rasti vienintelio „Šiaurės krypties” albumo „Netiekto” kasetę, nuo klausymo net sudilusią. Nedaug kas prisimena, jog už paslaptingo grupės pavadinimo slypi žymaus žmogaus pavardė – tai penkių filmų režisierius, žinomas kino kūrėjas 35 metų Kristijonas Vildžiūnas, šiame “Kino pavasaryje” pristatęs naujausią savo darbą “Aš esi tu”. Kristijonas Vildžiūnas sutiko atsakyti į „Bernardinų” klausimus. Daugelio melomanų nuomone, „Šiaurės Kryptis" – viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių. Jūsų muzika ir dainų tekstai buvo išskirtiniai – 1992-aisiais poetiška muzika mažai kam buvo įdomi. Kaip susikūrė „Šiaurės kryptis"? Ji susikūrė kaip kursiokų grupė. Iki tol mes, keli bendraminčiai, Statybos technikumo architektūros kurso studentai, vedėme savo technikume diskotekas. Tai buvo maždaug 1986 metais. Paskui sužinojome, kad „techo” grupė išsiskirstė, ir liko laisva repeticijų patalpa, kažkokios aparatūros. Tais tarybiniais laikais kai kurios organizacijos ir mokymo įstaigos suteikdavo tokiems mėgėjams „rokeriams” sąlygas groti, net nupirkdavo instrumentų. Iki mūsų gyvavusi „techo” roko grupė bandė groti tuo metu madingus šlagerius – pavyzdžiui, „Hiperbolę” ir kitką. Bet jie baigė mokslus ir išsiskirstė. Tada iniciatyvos ėmėsi Zigmas (Zigmas Butautis - vienas pagrindinių grupės įkūrėjų), ir mes užėmėme nišą. Taip tapome „techo” grupe. Iš pradžių mūsų grojimas kėlė siaubą, nes brazdinome gitaras, ūkavome rusišku sintezatoriumi, daužėm būgnus, ir tiek. Mes buvom visiški analfabetai. Bet nuo pat pradžių norėjome sukurti kai ką originalaus, ko Lietuvoje nebuvo. Nesvarbu, kad pradėjus groti mums darė įtaką „Depeche mode”, įpusėjus – “U 2”, o bebaigiant – „Talking heads”. Svarbu ir ne tai, kad mes buvome vadinamieji neformalai, melomanai, pankuojantys, „newaivuojantys" – net kirpėjos negalėdavo mūsų apkirpti kirpykloje be skandalo. Turbūt 1987 metais tarp mūsų įvyko tas trumpas sujungimas, kuris katalizuoja tikrą kūrybą. Manau, kad grupę “Šiaurės kryptis” įkūrė Dievas, kaip ir visa kita, beje. Jūsų muzikoje daug skausmo. Ar galėtumėte šiek tiek atskleisti, kaip ją kūrėte? Zigmas ir aš esame likimo dvyniai. Nors mūsų gyvenimas išoriškai skirtingas, ir mes ne visada ėjome greta, bet esame draugai nuo trejų ketverių metų. „Šiaurės kryptis” gyvavo mūsų dėka. Tai nėra racionaliai paaiškinama, bet Zigmas ir aš buvome tos dvi monetos pusės, be kurių niekas nebūtų išgirdęs šitų dainų. Zigmas buvo „horizontų” žmogus. Jis klausė, jautė, lygino, žinojo kontekstą, orientavosi muzikos erdvėje. Aš buvau „vertikalių” žmogus, kuris gaudydavo įkvėpimą, koncentruodavo energiją. Zigmas manimi pasitikėjo ir gerbė kiekvieną mano idėją, bet visada turėjo savo nuomonę, kuri man reiškė labai daug. Jei ne kentėti, tai bent jau liūdėti tada buvo madinga. „Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy - sielos džiaugsmas”. Prisimeni? (Tai – grupės „Foje” dainos ištrauka – aut. past.). Arba Kahlilio Gibrano sentencija: „Džiaugsmas ir liūdesys teka iš vieno šaltinio”. Tai - labai jaunatviška: kentėti/liūdėti. Nes tai sukelia džiaugsmą, kaifą. Jauni žmones sugeba liūdėti ir kentėti visa širdimi ir visa savo sielos esybe. O mes buvome labai jauni. Kas ir kodėl pavadino grupę „Šiaurės kryptimi"? Iki susikuriant grupei, mes buvome nuvažiavę į Užpoliarę, Chibinų kalnus, Murmansko srityje. Grįžę vieningai nusprendėme, kad mūsų pavadinime turėtų būti žodis šiaurė, mat labai stiprių įspūdžių ten patyrėme. Žodis „kryptis” deklaruoja ištikimybę tam niūriai romantiškam mūsų gyvenimo nuotykiui. Ir mūsų dainos - ten patirtų jausmų atgarsiai. Tada suvokėme, kad lengvas kelias yra apgaulingas, o sunkiame, rūsčiame kelyje, jei eini su tikrais draugais, dalydamasis su jais tuo, ką turi geriausio, gali pajusti gyvenimo pilnatvę. Kaip gimė albumas „Netiekto"? Ar jis vienintelis? Albumas sudarytas daugiausia iš dainų, kurias mes tobulinome nuo 1987 metų: „Amžinas ruduo”, „Karo daina”, „Meilė ir aviacija”... Kiek vėliau atsisveikinome su Statybos technikumu ir jo jaukia sale, net kurį laiką buvome nustoję groti. Bet po metų į grupę įsiliejo šviežio kraujo - būgnus pradėjo mušti Akuka (Darius Miniotas), dusinti akordeoną Arnas (Arnoldas Lukošius), bosuoti - Skirma (Skirmantas Gibavičius). Tada atsirado dainos „Netiekto”, „ČiaTen”, „Skęstant” ir keletas kitų. Deja, šia sudėtimi mes nesugebėjome išleisti albumo. Tada vėl išsiskirstėme. Po kurio laiko, kai nuolat keitėsi muzikantai ir mums teko daug vargti, kad palaikytume komos ištiktą grupę, vėl pavyko surinkti gerą sudėtį, su kuria ir išleidome albumą. Būgnais atėjo groti Sasha (Aleksandras Belkinas), o bosu - Burokas (Darius Burokas). Albumas pasipildė vėliausiomis dainomis – „Miestas”, „Aš toks mažas”, „Vakaras”, „Tik”, „Gimti sapne”. Deja, jau įrašinėjant albumą, vidiniai konfliktai mus suskaldė, ir vėl likome be dalies muzikantų. Tolesnis periodas buvo dar kelerių metų kova, vėl vyko tas pat, keitėsi muzikantai, beveik buvo parengtas naujas albumas, tačiau nuovargis ir nestabilumas padarė savo - skilo pats grupes branduolys, kuris per visus tuos metus buvo nepajudinamas. Taip ir neįrašytos dainos pabiro ant žemės. Kam kūrėte dainas, kas buvo Jūsų klausytojai? Įdomu būtų pasižiūrėti, kaip jie visi atrodo, susirinkę į minią. Koncertuose šviesa plieksdavo į akis, ir sunku būdavo ką įžiūrėti. Jei atvirai, niekada apie tai negalvojau, kas jie ir kam mūsų muzika reikalinga. Varėm, kol buvo benzino, savo kryptimi. O kai sustojom, išėjom neatsigręždami, nes... gręžiotis į tai, kas nesugrąžinama, - gana skausminga. Su keliais mūsų fanais paskui likimas buvo suvedęs artimiau. Normalūs žmonės. Negalėčiau pasakyti, kuo mūsų fanai ypatingi. Man atrodo, kad mūsų klausytojų tipas buvo neapibrėžtas, tai buvo gana skirtingi žmonės, net skirtingo amžiaus. Ką Jums reiškė kurti muziką, rašyti tekstus? Ar nekyla noras atgaivinti grupę arba sukurti naują? Ar dar rašote poeziją, kuriate muziką? ... gyvenau ir darau, ką dariau – nesusimąstydamas. Eilės ateidavo iš oro ir guldavo į užrašų knygelę arba ant servetėlės. Kartais jos būdavo puikios, kartais - prastos. Kūryba yra gyvenimo praplėtimas, tai, ką žmogus gali ir turi sau leisti, nes kitaip jis - arba gyvūnas, arba… asketas. Kalbu apie kūrybą kaip apie neegoistinę veiklos formą, vertybių kitiems, o kartu ir sau kūrimą, - visų pirma - dvasinės reikšmės, o paskui jau materialias. Net politika ar verslas gali tapti kūryba (mūsų visuomenei, deja, tai dar nebūdinga). Kai žmogus pasensta, kūrybos impulsas išblėsta. Aš per senas muzikavimui ir poezijai, noriu pasakyti, kad peraugau tai. Kadangi jau dešimt metų neparašiau nė vieno eilėraščio, nemanau, kad galėčiau tai vėl padaryti taip lengvai, kaip tada. Patirtis „Šiaures kryptyje” man davė labai daug ir leido eiti toliau – ten, kur esu dabar: kurti filmus. Kada rašėte dainų tekstus? Galbūt galite pasidalyti mintimis, ką jais norėjote pasakyti („...aš toks mažas, mano batai kiauri...”)? Jei būčiau norėjęs pasakyti, kad esu pasimetęs gyvenime, kad visuomenė mane gniuždo ir mokytoja tikina, jog esu nieko vertas, ir kad mama nenuperka naujų batų, nes tai deficitas, ne! Paprasčiausiai ji manęs nemyli, niekas nemyli, o svetimame mieste, kur manęs nepažįsta, jaučiuosi net geriau nei savame, kuriame esu ateivis ir kuriame draugai bando man pakišti koją. Bet mano verkšlenimas nebūtų buvęs išgirstas, jei būčiau tai pasakęs. O kai radau tam gražią formą (mažas žmogus kiaurais batais, beveik Ch. Chaplino valkata...), tai visi gali pagailėti savęs kartu su manimi, o kartu ir pasijuokti iš to poreikio savęs gailėti... O tada ir pašokti... Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių muziką? Pop ir undergroundą. Ar yra vilties? Nėra... juokauju. Ką aš žinau. Žinau, kad tas laikas, kai mes grojome, buvo tam tikra prasme paskutinis roko šauksmas. Labai pripildytas laikas. Buvo tiesos, meno, kultūros, lyderių poreikis. Taip pat, beje, buvo ir Rusijoje: „Kino”, DDT, „Akvarium”, „Nautilus Pompilius”, „Aukcyon” ir dar labai daug kitų. O dabar kas? „Mumij Trol”? Bet tai sena, tik prisikėlusi grupė. Pasikeitė laikas, pasikeitė vertybės. Menas dabar nebūtinai turi būti etiškas. Lyderiai visus erzina, dabar visi patys trokšta būti lyderiais. Emancipacija. Grupės skamba profesionaliai, maloniai, neerzindamos ausies savo nukopijuota muzika. Ko gero, tas pat ir Vakaruose. Vėl kelintą kartą grįžta muzikos stiliai. Vėl pankai, disko, kas tik nori, maišosi visais neįmanomais derinais. Roko muzika mirė. Autorių grupė, grupės lyderis mirė. Juk roko muzika - tai maištas. Gali būti, kad taip atsitiko todėl, jog nebėra prieš ką maištauti. Dangaus vartai plačiai atsiveria – eikit, kur norit. Obuoliai supuvo. Tada žydrame danguje anapus išdraskytų debesų suskamba elektroninis ritmas – beasmenis, be pretenziju; mechaninis balsas be perstojo kartoja: „We were on earth to learn". Laisvė... P.S. ... jei kada susiruošęs į Šiaurę kur nors pakelėj surasi užgesusį lauželį, kūrentą instrumentais sušalusių, naktyje pasiklydusių muzikantų kiaurais batais, gali pasiimti apanglėjusią gitaros stygą atminimui. Ko gero, tai vieta, kur perisi geležinės antys. Keista, kad vis dar yra norinčiųjų surasti tą prakeiktą vietą :)
Esamas tekstas

Kristijonas Vildžiūnas, grupės "Šiaurės kryptis" siela. [lfc.lt nuotr.] Dabar jau mažai kas pamena kultinę lietuvių roko grupę „Šiaurės Kryptis”, 1992-aisiais sudrebinusią lietuvių roko sceną, kurioje karaliavo „Antis”, „Foje” ir „Bix”. Poetiškas gitarinis rokas buvo ne tik naujovė – jis palietė daugelio jaunų muzikantų širdis, darė įtaką jų mintims. Iki šiol muzikos gerbėjų kolekcijose galima rasti vienintelio „Šiaurės krypties” albumo „Netiekto” kasetę, nuo klausymo net sudilusią. Nedaug kas prisimena, jog už paslaptingo grupės pavadinimo slypi žymaus žmogaus pavardė – tai penkių filmų režisierius, žinomas kino kūrėjas 35 metų Kristijonas Vildžiūnas, šiame “Kino pavasaryje” pristatęs naujausią savo darbą “Aš esi tu”. Kristijonas Vildžiūnas sutiko atsakyti į „Bernardinų” klausimus. Daugelio melomanų nuomone, „Šiaurės Kryptis" – viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių. Jūsų muzika ir dainų tekstai buvo išskirtiniai – 1992-aisiais poetiška muzika mažai kam buvo įdomi. Kaip susikūrė „Šiaurės kryptis"? Ji susikūrė kaip kursiokų grupė. Iki tol mes, keli bendraminčiai, Statybos technikumo architektūros kurso studentai, vedėme savo technikume diskotekas. Tai buvo maždaug 1986 metais. Paskui sužinojome, kad „techo” grupė išsiskirstė, ir liko laisva repeticijų patalpa, kažkokios aparatūros. Tais tarybiniais laikais kai kurios organizacijos ir mokymo įstaigos suteikdavo tokiems mėgėjams „rokeriams” sąlygas groti, net nupirkdavo instrumentų. Iki mūsų gyvavusi „techo” roko grupė bandė groti tuo metu madingus šlagerius – pavyzdžiui, „Hiperbolę” ir kitką. Bet jie baigė mokslus ir išsiskirstė. Tada iniciatyvos ėmėsi Zigmas (Zigmas Butautis - vienas pagrindinių grupės įkūrėjų), ir mes užėmėme nišą. Taip tapome „techo” grupe. Iš pradžių mūsų grojimas kėlė siaubą, nes brazdinome gitaras, ūkavome rusišku sintezatoriumi, daužėm būgnus, ir tiek. Mes buvom visiški analfabetai. Bet nuo pat pradžių norėjome sukurti kai ką originalaus, ko Lietuvoje nebuvo. Nesvarbu, kad pradėjus groti mums darė įtaką „Depeche mode”, įpusėjus – “U 2”, o bebaigiant – „Talking heads”. Svarbu ir ne tai, kad mes buvome vadinamieji neformalai, melomanai, pankuojantys, „newaivuojantys" – net kirpėjos negalėdavo mūsų apkirpti kirpykloje be skandalo. Turbūt 1987 metais tarp mūsų įvyko tas trumpas sujungimas, kuris katalizuoja tikrą kūrybą. Manau, kad grupę “Šiaurės kryptis” įkūrė Dievas, kaip ir visa kita, beje. Jūsų muzikoje daug skausmo. Ar galėtumėte šiek tiek atskleisti, kaip ją kūrėte? Zigmas ir aš esame likimo dvyniai. Nors mūsų gyvenimas išoriškai skirtingas, ir mes ne visada ėjome greta, bet esame draugai nuo trejų ketverių metų. „Šiaurės kryptis” gyvavo mūsų dėka. Tai nėra racionaliai paaiškinama, bet Zigmas ir aš buvome tos dvi monetos pusės, be kurių niekas nebūtų išgirdęs šitų dainų. Zigmas buvo „horizontų” žmogus. Jis klausė, jautė, lygino, žinojo kontekstą, orientavosi muzikos erdvėje. Aš buvau „vertikalių” žmogus, kuris gaudydavo įkvėpimą, koncentruodavo energiją. Zigmas manimi pasitikėjo ir gerbė kiekvieną mano idėją, bet visada turėjo savo nuomonę, kuri man reiškė labai daug. Jei ne kentėti, tai bent jau liūdėti tada buvo madinga. „Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy - sielos džiaugsmas”. Prisimeni? (Tai – grupės „Foje” dainos ištrauka – aut. past.). Arba Kahlilio Gibrano sentencija: „Džiaugsmas ir liūdesys teka iš vieno šaltinio”. Tai - labai jaunatviška: kentėti/liūdėti. Nes tai sukelia džiaugsmą, kaifą. Jauni žmones sugeba liūdėti ir kentėti visa širdimi ir visa savo sielos esybe. O mes buvome labai jauni. Kas ir kodėl pavadino grupę „Šiaurės kryptimi"? Iki susikuriant grupei, mes buvome nuvažiavę į Užpoliarę, Chibinų kalnus, Murmansko srityje. Grįžę vieningai nusprendėme, kad mūsų pavadinime turėtų būti žodis šiaurė, mat labai stiprių įspūdžių ten patyrėme. Žodis „kryptis” deklaruoja ištikimybę tam niūriai romantiškam mūsų gyvenimo nuotykiui. Ir mūsų dainos - ten patirtų jausmų atgarsiai. Tada suvokėme, kad lengvas kelias yra apgaulingas, o sunkiame, rūsčiame kelyje, jei eini su tikrais draugais, dalydamasis su jais tuo, ką turi geriausio, gali pajusti gyvenimo pilnatvę. Kaip gimė albumas „Netiekto"? Ar jis vienintelis? Albumas sudarytas daugiausia iš dainų, kurias mes tobulinome nuo 1987 metų: „Amžinas ruduo”, „Karo daina”, „Meilė ir aviacija”... Kiek vėliau atsisveikinome su Statybos technikumu ir jo jaukia sale, net kurį laiką buvome nustoję groti. Bet po metų į grupę įsiliejo šviežio kraujo - būgnus pradėjo mušti Akuka (Darius Miniotas), dusinti akordeoną Arnas (Arnoldas Lukošius), bosuoti - Skirma (Skirmantas Gibavičius). Tada atsirado dainos „Netiekto”, „ČiaTen”, „Skęstant” ir keletas kitų. Deja, šia sudėtimi mes nesugebėjome išleisti albumo. Tada vėl išsiskirstėme. Po kurio laiko, kai nuolat keitėsi muzikantai ir mums teko daug vargti, kad palaikytume komos ištiktą grupę, vėl pavyko surinkti gerą sudėtį, su kuria ir išleidome albumą. Būgnais atėjo groti Sasha (Aleksandras Belkinas), o bosu - Burokas (Darius Burokas). Albumas pasipildė vėliausiomis dainomis – „Miestas”, „Aš toks mažas”, „Vakaras”, „Tik”, „Gimti sapne”. Deja, jau įrašinėjant albumą, vidiniai konfliktai mus suskaldė, ir vėl likome be dalies muzikantų. Tolesnis periodas buvo dar kelerių metų kova, vėl vyko tas pat, keitėsi muzikantai, beveik buvo parengtas naujas albumas, tačiau nuovargis ir nestabilumas padarė savo - skilo pats grupes branduolys, kuris per visus tuos metus buvo nepajudinamas. Taip ir neįrašytos dainos pabiro ant žemės. Kam kūrėte dainas, kas buvo Jūsų klausytojai? Įdomu būtų pasižiūrėti, kaip jie visi atrodo, susirinkę į minią. Koncertuose šviesa plieksdavo į akis, ir sunku būdavo ką įžiūrėti. Jei atvirai, niekada apie tai negalvojau, kas jie ir kam mūsų muzika reikalinga. Varėm, kol buvo benzino, savo kryptimi. O kai sustojom, išėjom neatsigręždami, nes... gręžiotis į tai, kas nesugrąžinama, - gana skausminga. Su keliais mūsų fanais paskui likimas buvo suvedęs artimiau. Normalūs žmonės. Negalėčiau pasakyti, kuo mūsų fanai ypatingi. Man atrodo, kad mūsų klausytojų tipas buvo neapibrėžtas, tai buvo gana skirtingi žmonės, net skirtingo amžiaus. Ką Jums reiškė kurti muziką, rašyti tekstus? Ar nekyla noras atgaivinti grupę arba sukurti naują? Ar dar rašote poeziją, kuriate muziką? ... gyvenau ir darau, ką dariau – nesusimąstydamas. Eilės ateidavo iš oro ir guldavo į užrašų knygelę arba ant servetėlės. Kartais jos būdavo puikios, kartais - prastos. Kūryba yra gyvenimo praplėtimas, tai, ką žmogus gali ir turi sau leisti, nes kitaip jis - arba gyvūnas, arba… asketas. Kalbu apie kūrybą kaip apie neegoistinę veiklos formą, vertybių kitiems, o kartu ir sau kūrimą, - visų pirma - dvasinės reikšmės, o paskui jau materialias. Net politika ar verslas gali tapti kūryba (mūsų visuomenei, deja, tai dar nebūdinga). Kai žmogus pasensta, kūrybos impulsas išblėsta. Aš per senas muzikavimui ir poezijai, noriu pasakyti, kad peraugau tai. Kadangi jau dešimt metų neparašiau nė vieno eilėraščio, nemanau, kad galėčiau tai vėl padaryti taip lengvai, kaip tada. Patirtis „Šiaures kryptyje” man davė labai daug ir leido eiti toliau – ten, kur esu dabar: kurti filmus. Kada rašėte dainų tekstus? Galbūt galite pasidalyti mintimis, ką jais norėjote pasakyti („...aš toks mažas, mano batai kiauri...”)? Jei būčiau norėjęs pasakyti, kad esu pasimetęs gyvenime, kad visuomenė mane gniuždo ir mokytoja tikina, jog esu nieko vertas, ir kad mama nenuperka naujų batų, nes tai deficitas, ne! Paprasčiausiai ji manęs nemyli, niekas nemyli, o svetimame mieste, kur manęs nepažįsta, jaučiuosi net geriau nei savame, kuriame esu ateivis ir kuriame draugai bando man pakišti koją. Bet mano verkšlenimas nebūtų buvęs išgirstas, jei būčiau tai pasakęs. O kai radau tam gražią formą (mažas žmogus kiaurais batais, beveik Ch. Chaplino valkata...), tai visi gali pagailėti savęs kartu su manimi, o kartu ir pasijuokti iš to poreikio savęs gailėti... O tada ir pašokti... Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių muziką? Pop ir undergroundą. Ar yra vilties? Nėra... juokauju. Ką aš žinau. Žinau, kad tas laikas, kai mes grojome, buvo tam tikra prasme paskutinis roko šauksmas. Labai pripildytas laikas. Buvo tiesos, meno, kultūros, lyderių poreikis. Taip pat, beje, buvo ir Rusijoje: „Kino”, DDT, „Akvarium”, „Nautilus Pompilius”, „Aukcyon” ir dar labai daug kitų. O dabar kas? „Mumij Trol”? Bet tai sena, tik prisikėlusi grupė. Pasikeitė laikas, pasikeitė vertybės. Menas dabar nebūtinai turi būti etiškas. Lyderiai visus erzina, dabar visi patys trokšta būti lyderiais. Emancipacija. Grupės skamba profesionaliai, maloniai, neerzindamos ausies savo nukopijuota muzika. Ko gero, tas pat ir Vakaruose. Vėl kelintą kartą grįžta muzikos stiliai. Vėl pankai, disko, kas tik nori, maišosi visais neįmanomais derinais. Roko muzika mirė. Autorių grupė, grupės lyderis mirė. Juk roko muzika - tai maištas. Gali būti, kad taip atsitiko todėl, jog nebėra prieš ką maištauti. Dangaus vartai plačiai atsiveria – eikit, kur norit. Obuoliai supuvo. Tada žydrame danguje anapus išdraskytų debesų suskamba elektroninis ritmas – beasmenis, be pretenziju; mechaninis balsas be perstojo kartoja: „We were on earth to learn". Laisvė... P.S. ... jei kada susiruošęs į Šiaurę kur nors pakelėj surasi užgesusį lauželį, kūrentą instrumentais sušalusių, naktyje pasiklydusių muzikantų kiaurais batais, gali pasiimti apanglėjusią gitaros stygą atminimui. Ko gero, tai vieta, kur perisi geležinės antys. Keista, kad vis dar yra norinčiųjų surasti tą prakeiktą vietą :)

Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Muzika

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
4Blackberry
2016 m. rugpjūčio 30 d. 18:02:13
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!


____________________
Gyvenime kartais kasdieninė beprotybė gali patapti norma, o normatyvus gyvenimo ritmas - išsišokimu. Bet taip pat nieko nėra pastovesnio už kintamumą. Maištas kaip gyvenimo būdas. Buvimas nieku, niekame ir niekada. Slinkimas gyvenimo šešėliais, tačiau su mintimis, sklindančiomis prožektorių šviesomis iš visų galvos plyšių. Nuskriaustieji, likimo bendražygiai ar silpnumo aukos - geriausi draugai. Autoritetų nebuvimas, pasitikėjimas savimi. Tranzavimai, netikėtos sėkmės, spontaniškumo teikiama palaima arba iššūkius kelianti nuopuolių didybė... Dėl šito, po galais, ir verta bei įdomu gyventi. O mirtis ar taip, ar taip ateis.
Atsakyti
V3rtig0
2012 m. lapkričio 9 d. 18:16:47
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Kartais paklausau jų albumą "Netiekto", ypač patiko viena daina (pavadinimo nepamenu, bet buvo trumpametražio filmo "Matt tvaju" gale). Tikrai nebloga grupė, sutiku, kad vieni įdomiausių, nes jų muzika skiriasi nuo geriausiom ir įtakingiausiom laikomų Foje, Antis, Hiperbolė ir kitų.


____________________
bacon
Atsakyti
WendigoMiranda
2012 m. lapkričio 8 d. 12:57:43
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Viena įdomiausių lietuviško roko grupių. Praėjus 20 metų jų muzika liko tokia pat artima ir mėgiama, kiekviena grupė gali to pavydėti.


Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2017 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Nuotraukos

Panaši muzika

Music.lt

Pokalbiai  Įvykiai 
  Daugiau

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 0
  Neregistruotų vartotojų: 97
  Iš viso užsiregistravę: 72672
  Naujausias narys: Anakonda2009
  Šiandien apsilankė: 44845
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook