Sviatoslavas Teofilovičius Richteris buvo rusų-vokiečių kilmės pianistas. Nepriekaištinga technika, poetiškumas ir ekspresijos galia su repertuatu kuris apėmė įvairius klasikinės muzikos stilius, suteikė Richteriui charizmatišką pianisto asmenybę. Pripažįstamas kaip vienas iš geriausių dvidešimtojo amžiaus pianistų.  

Richteris gimė Žytomire, Ukrainoje, bet užaugo Odesoje. Jo tėvas buvo gerbiamas pianistas, vargonininkas bei fortepiono dėstytojas. Motina - mėgėja muzikantė, bei vieną iš ankstyvūjų Klodo Debiusi ir Aleksandro Skriabino gerbėjų. Pirmosios Richterio muzikos pamokos buvo praleistos su tėvu. Paauglystėje išugdė stiprią aistrą operai, vokalinei ir kamerinei muzikai. Jaunas Sviatoslavas Richteris įstojo į Odesos konservatoriją. Tadaise svajojo tapti dirigentu. Dar tik 15 metų amžiaus jis tapo Odesos Operos ir Baleto Teatro dirigentu, kur pareigas išlaikė 4 metus. Pirmasis Richterio solinis, kaip pianisto, pasirodymas įvyko Odesoje, jam esant devyniolykos. Įsitikinę Richterio talentu, jo mokytojai įtikino jį studijas tęsti pas Rusijos labiausiai pažengusį fortepiono dėstytoją - Heinrichą Heuhausą. Sakoma, kad Neuhausas laikė Richterį genijumi. Pats Neuhausas pripažino, kad "nėra nieko, ko jis dar galėtų išmokti iš manęs".  

Richteris sakė, "Mano repertuarą sudaro apie 80 skirtingų programų, neįskaitant kamerinės muzikos darbų."Ištiesų, Richterio repertuaras siekė nuo Hendelio ir Bacho iki Szymanovskio, Bergo, Wėberno, Stravinskio, Bartoko, Hindemitho, Briteno ir Geršvino. Kūriniai kurių jis niekada negrojo kelia smalsumą (Bacho Goldbergo variacijos, Betoveno "Waldstein", Menesienos sonatos ir 4-asis bei 5-asis fortepiono koncertai).

Sviatoslavas Richteris mirė 1997 m. ir buvo palaidotas Novodevičio kapinėse Maskvoje.