Velnio Akmuo. "Velnio Akmuo" – sunkiosios muzikos festivalis po atviru dangumi patį vidurvasarį, pačioje Šventosios upės pakrantėje Anykščiuose. Tai kūrybinė laisvė, atsvara masinei kultūrai, alternatyva ieškantiems unikalios muzikinės išraiškos, nekasdienių pojūčių ir įkvepiančios aplinkos. Tradicija tampantis festivalis vis labiau įsitvirtina Lietuvos ir tokio pobūdžio užsienio renginių kontekste ir tampa laukiamu įvykiu, kuris šiemet nudžiugins jau trečią kartą. Nedidelio, triukšmingo ir ekstremalaus festivalio auditoriją vienija bendras, pats svarbiausias bruožas – gyva, prieštaringomis idėjomis ar principais pagrįsta, maksimaliai išpildyta, virtuoziškai ar ironiškai atlikta, nesumeluota metalo muzika ir tai, kas jai artima. Čia puikiai skamba melodingas heavy, gilus black, nuožmus death, aštrus thrash, melancholiškas doom ar gothic, turtingas progressive ir kiti eksperimentai, netelpantys į tradicinius žanrų rėmus. Kiekvienais metais festivalis siekia pristatyti kūrybingus, savitą skambesį, įdomius ir originalius atlikėjus iš užsienio bei tai, ką geriausia šiuo metu turime Lietuvoje. Pirmuosiuose festivaliuose Anykščiuose jau sugrojo SEPULTURA, MAYHEM, GRAVE, TANKARD, SINISTER, CODE, KEEP OF KALESSIN ir dar bent kelios dešimtys įdomių muzikantų iš įvairiausių šalių. Tokie ekstremalios muzikos horizontai atsiskleidžia trijuose gyvuose koncertuose, o tikras rokas, skambantis čia naktimis Rocktheque aikštelėje, tampa saldžiu atradimu net ir užkietėjusiems pačios sunkiausios muzikos fanams. Pagaliau, be metalo ir roko festivalyje stengiamasi pateikti ir kitų alternatyvių, unikalių veiklų, kuriose kviečiami atsiskleisti ir kurti festivalio dalyviai. Tad čia galima pajusti ir tikrąjį ekstremalios muzikos grožį, ir išlieti maištingą dvasią. Čia galima nustebti, atrasti ar šėlti su velniais iki paryčių. Visam tam žavesio ir unikalumo suteikia ypatinga atmosfera – kultūros ir gamtos paveldu išsiskiriantis Anykščių miestelis, apie kurį kalba ir legendos. Viena iš jų įkvėpė ir festivalio pavadinimą. Legenda pasakoja apie velnią, nešusį didžiulį Puntuko akmenį, kuriuo taip ir nepavyko nugriauti bažnyčios. Sako, ant to akmens ir dabar matyti velnio nagais įkirstos žymės.Tebūnie tai šiuolaikiškai interpretuojamas festivalio simbolis: nėra jokių piktų kėslų, tik velnioniška aistra, energija, laisvės troškimas, nežabota kūryba, smalsumas, maištas ir nesusitaikymas. Tad šioje legendoje vietos atsiras kiekvienam, ieškančiam tikrų įspūdžių ir nebijančiam atsiduoti sunkios muzikos glėbin...