Tėtis po lova

witaliux

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2008m. Vasario 8d. 19:53

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Kai maža buvau,man atrodė - kaip lempelė šaldytuve.Kiekvienuose namuose jų yra po vieną,bet niekas nežino, ką jie veikia,kai namų durys uždaromos.
Mano tėvas išeidavo iš namų anksti ryte, o vakare sugrįžęs budavo labai laimingas, kad štai ir vėl esame kartu. Tik jis sugebėdavo atidaryti konservų skardinę, kai kitiems tai nepavykdavo. Tik jis vienas nebijodavo leistis į rūsį. jeigu skusdamasis barzdą įsipjaudavo, niekas dėl to nesijaudindavo ir neskubėdavo guosti. Kai imdavo lyti, žinoma, tik jis eidavo prie mašinos ir įvarydavo ją į garažą. Jei kuris iš mūsų susirgdavo, jis skubėdavo pirkti vaistų. Tėtis statydavo pelėms spąstus ir apkarpydavo rožes šalia namo durų, kad kas nors praeidamas nesusibadytų. Kai gavau dovanų pirmajį dviratį, tėvas lydėjo mane ne vieną kilometrą,kol išmokau gerai važiuoti. Bijodavau visų kitų tėvų, tik ne savojo. sykį įpyliau jaum arbatos. Tai buvo tik vanduo su cukrumi, tačiau jis atsisėdęs ant kėdutės jis gėrė pasigardžiuodamas ir sakė, kad arbata labai skani.
Kiekvieną kartą, kai žaisdavau su lėlėmis, lėlė-mama turėdavo atlikti aibę visokiausių dalykų. Nežinodavau, ką galėtų veikti lėlė-tėtis, todel ištardavau už jį: "Ką gi, turiu eiti į darbą", - ir numesdavau lėlę po lova.
Kai buvau devynerių, vieną rytą tėtis nepakilo iš lovos ir neišejo i darbą. jį nugabeno į ligoninę ir kitą dieną tėtis mirė. Tada nuėjau i savo kambarį ir ėmiau ieškoti lėlės-tėčio. Ištraukiau, nuvaliau nuo jos dulkes ir pasodinau ant savo lovos.
Mano tėvas niekada nieko nedarė. Todėl nemaniau, kad jo išėjimas anapus man bus toks skausmingas. Dar ir šiandien nesuprantu kodėl.

Atvirumo valandėlę aš tariau: " jau praėjo daugiau nei metai, kai mirė mano tėvas, bet vis dar jaučiu sąžinės graužimą,kad niekada jam taip ir neištariau: " Tėti, aš tave myliu."

2008m. Vasario 8d. 19:53