Demonstruotinas vidaus pozityvumas.

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2013m. Lapkričio 30d. 19:02

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Nežinau, kas yra sunkus gyvenimas. Niekada tokio nepatyriau. Tikiuos, ir nepatirsiu. Gyvenu tolygioj, plaukiančioj laiko tėkmėje, ir tik momentais tenka irtis prieš srovę, tačiau josios kryptis nublanksta prieš esminį faktorių – patį yrimąsi, nenumaldomą norą gyventi ir pažinti pasaulį. Depresija yra silpnų žmonių liga, o aš stengiuos tokiu nebūti. Jei mano valia palaužta, ji greit atsitiesia ir gyvuoja toliau. Nereikia man skaityti pamokslų, kad kai kas gali individą palaužti visam. Man tai tiesiog nesuvokiama, net jei pateiksite mokslininkų įrodymus. Jei pats patirčiau, gal ir suprasčiau...
Rudens spalvotas rytas. Tai metas, kada šviesa prasimuša pro horizontą ir budina svietą ryškiais spinduliais. Rytas įgyja simbolinę ir teorinę dienos pradžios reikšmę, todėl visi pasakojimai turėtų prasidėti nuo saulėtėkio. Sėdžiu, gurkšnoju stiprią juodą arbatą, pabudinančią iš visų mieguistumų, verčianti mane (neabejoju, kad ir kitus) žvaliu, ir visas blaivumas grįžta su realizmo smūgiu. Kiekvieną rytą. Ir tas realizmas kai kuriems labai skausmingas, kitiems tai visai suvokiama ir suprantama, jie tai priima nuolankiai, rezignuotinai. Kodėl vengti likimo, jei jis yra nepermaldaujama gamtos jėga, kurią turime atlaikyti visi, ar ji yra priešpriešinė ar gretutinė. Tai visai nesvarbu. Esmė slypi pačioje gamtoje, jog neapsimoka pačiam laikytis savęs jos priešingybe, nes tuomet pats sau kuri didelį, neįveikiamą priešą. Todėl kritikuoju visus beviltiškus, pagrindą po kojomis praradusius pesimistus. Jie yra pasmerkti savo nuostatos kaliniai, savaimiškai negalintis išsilaisvinti. Pesimizmo rūmas sunkiai sugriaunamas, o likusios šaknys gali vėl išdygti į tą patį blogio kalėjimą su galybę geležinių grotų.
Rezignuodamas priėmęs savo nūdienos realizmus, žygiuoju ten, kur man nurodė likimas. Galbūt galima teigti, jog turėjau kitokių alternatyvų, bet natūrali sąmonės jėga man galėjo nurodyti tik teisingą kryptį, kuria aš ir pasukau. Neneigiu, jog kiekvienas žmogus yra nepriklausomas individualistas, bet jo individualizmas turi natūralią gamtos kilmę, todėl mes net nejaučiame, jog mus kontroliuoja antgamtiška jėga, apskaičiavusi kiekvieną mūsų žingsnį. Pasikartosiu, jog mūsų maištavimas prieš gamtą yra maištas prieš savo ego, destruktyvus mūšis be jokios opozicijos. Tu esi lyg pats ir savo priešas viename objekte. Kaip degtuko galiukas perbraukiamas per dėžutės sienelę sukelia karštą liepsną, taip ir tas tavo dvilypumas susidūręs gali sukelti nesustabdomą įsižiebimą, kuris vadinamas žmogaus dvasios regresu ir nuvertėjimu. Kitas žingsnis dažnai būna depresija, toliau – destrukcija (žalojimasis, savižudybės, narkotikai...).
Nepagalvokite, jog esu dar vienas eilinis eretikas. Aš esu savo patirties perpasakotojas, esu toks pat individualistas, kaip ir jūs visi, o tai kyla iš prigimties. O ji tokia pati, kaip ir jūsų visų. Galiu teoriškai sakyti, jog patys esame savo likimo kalviai, bet tai nebūtų tiesa, nes yra aukštesnės jėgos. Todėl nesupraskite individualizmo neteisingai. Viskas suplanuota, apskaičiuota, o mes beviltiškai ieškome formulių, kurios paslėptos už mūsų prigimties ribų, o jei mes netikime tokioms esant, mes žiauriai klystame, nusižemindami prieš gamtos viršenybę.
Ateinu į kolektyvą, su kuriuo sėkmingai mokausi. Kodėl turėčiau neigti, jog aš mokausi. Dažnai tie, kurie dar „mokyklinukai“, yra engiami ir laikomi nepribrendusiais. Bet prigimtis neturi ūgio mato, tik žmogaus iškalba gali būti ribota. Smegenėlės gal ir diktuoja kitaip, bet dviejų tiesų nebūna.
- Sveikas, kaip nuotaikos?
- Kaip visad, geros. Nėr dėl ko liūdėti, nebent dėl to, jog kiekviena diena šuoliuoja ir vis sensti...
- Ne, dėl to negalvokime, kol esame jauni.
Amžius yra fizinis žmogaus kitimas, tai neturėtų įtakoti mūsų kilmės ir likimo. Matote, aš jau ne toks ir protingas, kaip galėjote nusistatyti, vartoju nevartotiną žodį „įtakoti“. O ką man daryti, esu lengvabūdis individas, kurio nepriklausomybė nėra varžoma gramatikos. Nėra varžoma žmogaus. Ir ne sistemos. Tik mano šaknys, jog lemia visus mano poelgius. Galbūt aplinkybės gali daryti poveikį žmogaus mąstymui, bet jokiu būdu šaknys nebus išrautos ir pakeistos kitomis. Dažnai filosofai lieka filosofais, o nusikaltėliai nusikaltėliais, o jei pakeičia savo kryptį, reiškia, jog jie dar tebėra ieškojimuose ir neatradę savo tikrojo kelio, neaptikę pozicijos, kurioje specializuosis ir pragyvens visą duotą laiką ligi mirties.
- Vajei, kaip pavargau. Nenorit užkąst.
- Aš dar nenoriu, dar nepavargau. Eik vienas.
Tikrai taip. Nereikia savo organizmo versti ką nors daryti. Pirmenybę duodu natūralumui, besiformuojančiam savaime. Negalima pasiduoti aplinkybių spaudimui, nes tai yra tik antrinis įtakingas daiktas tavo gyvenime.
Išalkęs nuėjau pailsėti ir pavalgyti, užkąsti tai, ką aš mėgstu. Nes jei neskanu, aš to nerysiu per nenorą. Nežalosiu savo receptorių, nes juslės yra gyvenimo palaima. Ką liesti, ką matyti, ką girdėti, galiausiai ką jausti – tikriausiai čia vėl viską nustatinėja aukštesnioji likimo-gamtos jėga, tačiau jei tavo juslės yra sveikos, tai teiks tiek fizinį, tiek dvasinį malonumą tau pačiam. Niekada nesirinkčiau kalėjimo vietoj oazės Sacharoje, elektropopso vietoj džiazroko, agresijos vietoj meilės, peilių vietoj minkštos pagalvės. Taip, reikia mokėti patenkinti savyje ir buityje, nes kartais tie antriniai veiksniai priešinas su tavąja prigimtimi ir likimu ir norais.
- Gero vakaro. Rytoj vėl pasimatysim darbe.
- Iki, skaniai pavalgyk, lengvai pailsėk.
Atsisveikinimas nebūtinai turi būti skausmingas ritualas. Tik silpnavaliams gyvenimas apkarsta. O man ir kitiems atsparuoliams jis tęsiasi toliau ir įgauna naujų spalvų. Aišku, galbūt vienam smagiau vienatvėje, kitam kompanijoje, bet į tai aš nesigilinu. Norėjau pasakyti, kad likimas nesikeičia ir šiuo atveju.
Va, grįžau, atsisėdau prie stalo, gavau pavalgyti (nepriklausomai nuo to, ar pats pasidariau vakarienę, ar man ją padarė kažkas kitas), skaniai užkrimtęs paėmiau knygą ir pradėjau skaityti. Visada darykime tik tai, kas malonu, nes ne tik likimas, bet ir juslės (kaip supratote, pastarąsias ta pirminė jėga, paminėta jau n kartų šiame apraše) to nori.
Eikime miegoti be jokios naštos, negalvodami apie jokius kitos dienos realizmus, kurie tik KAI KAM yra skaudūs, gyvenkime dabartimi ir nustokime skųstis. Patenkinkime savo norus, poreikius, padarykime savo gyvenimą saldų it medų, ir stenkimes vengti „greipfruto odelės“ efekto. Aš esu užkietėjęs pozityvistas, eruditiškai norintis jums įteikti šią rašliavą ir pamokyti gero gyvenimo. Manau, jog išdėstyti gyvenimo principai veikia kiekvienam, nes KIEKVIENO PRIGIMTIS YRA VIENA IR TA PATI. Toks mano epilogas. Saldžių sapnų, mielieji. Gyvenkime laimingai.

2013m. Lapkričio 30d. 19:02

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.