Gyvenimo pamoka

salibaba

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2009m. Birželio 2d. 11:26

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Aušo nuostabus vasaros rytas, saulės spinduliai žadino viską kas gyva. Pagaliau gamta pabudo iš tamsios nakties, kaip pabudau ir aš. Pabudau iš to baisaus sapno, kurio turbūt niekada nepamiršiu. Vėl teks mokytis gyventi, gyventi su aplinka, kuri mane supa, su artimais žmonėmis, kurie buvo visą tą laiką šale, kai buvau nuklydusi į gilų gilų miegą.
Žvelgdama pro ligoninės langą širdyje pasidarė taip gera, tarsi kažkoks stebuklas įvyko. Aš panorau išokti iš lovos ir bėgti, bėgti į tą gražę pievą, kuri matėsi pro langą, tačiau....
Mane užplūdo liūdni prisiminimai. Tas prisiminimas man neleis pamiršti. Tik pažvelgiu į savo bejausmį kūną ir man darosi baisu, baisu tolimesnio gyvenimo. Kartasi pagalvoju, jog galėjau mirti, ir nebūtų taip visiems skaudu. Tačiau ne, gyvybė – geriausia dovana, kurią galėjo suteikti Dievas. Jis man davė dar vieną šansą. Aš kibsiu iš visų jėgų į gyvenimą, kovosiu, kad tik įvyktų stebuklas ir vėl galėčiau pajudėti. Tada bėgčiau ir bėgčiau per saulės nušviestą pievą, žaisčiau su saulės zuikiučiais ir būčiau be galo laiminga.
..........................................


Bandau užmigti, tačiau praeities šešėliai neleidžia. Atrodo paeitis sugrįžta, jo netoli manęs. Taip, tai buvo balandžio 5 d. Penktadienis. Mirdama nepamiršiu tos dienos.
Ta diena buvo eilinė, kaip visos. Ėjau iš mokyklos. Mintimis planavau ką veiksių savaitgalį, staiga – prie manęs iš padilbių išoko mano geras bičiulis Dovydas.
- ak, kaip tu mane išgasdinai, - sušukau iš išgasčio.
- Na, pavyko nustebinti, bet tikrai nenorėjau išgąsdinti, atsiprašau.
- Gerai, atsiprašymas priimtas.
Mes ilgai šnekučiavomės eidami į autobusų stotelę. Autobusas turėjo atvažiuoti už pusvalandžio, tad pasiūliau pasivaikščioti prie ežeriuko. Ten taip gražu: fonanas trykšta, gulbių, ančių, o saulės spinduliai taip gražiai žaidžia su vandens šešėliu, besikalanti žolytė ir beošiantis miškas, kas galėtų būti geriau po sunkios dienos.
- tai ką veiksi vakare? – paklausė Dovydas mum prisėdus ant suoliuko.
- Na nežinau, nuobodžiausiu. Mat Vaida išvažiavusi su grupe koncertuoti.
- Gal nori kartu nueiti į vakarėlį? Jis vyks šeštą pas Gretą. Tai kaip?
Prisiminiau aplinkinių nuomonę apie Gretą. Jos butas – landynė. Narkotikai, svaigalai ir ne tik. Per visą kūną nubėgo šiurpo banga. Rimtai pažvelgiau į Dovydą.
- na tai kaip, eini?
- Na....nežinau... kažkaip ten netraukia.
- Nesispyriok, pamatysi bus linksma. Na jai nenoriėsi ir nepatiks galėsi išeiti. Vienas nenoriu eiti, tai ar palaikysi man kompaniją?
Nežinau kodėl, bet, nors ir nenorom, bet sutikau. Su baime išsiskyrėm su Dovydu, jis žadėjo užsukti prieš šešes ir psiimti mane.
Grįžusi išsimaudžiau, pavalgia. Tėvų ir vėl nebuvo. Jie per daug užsiėmę, kad net nepasidomi, kaip man sekasi. Ak, kaip norėčiau, viskas būtų kitaip. Kad sirtų man dėmesio. Man nereikia tokios prabangos, man juk reikia šilumos ir supratimo.
Bamąstant pasigirdo durų skambutis. Žvilgt į laikrodį , o jau šešios. Turbūt Dovydas ir nuskubėjau atidaryti. Atidarius nustebau. Dovydas laikė didelę rožių puokštę.
- čia tau, - sulemeno
- ačiū....,- iš nuostabos vos sugebėjau padėkoti.
- Na pamaniau, kad pradžiuginsiu tave, nes buvai tokia nusiminusi. O dabar eine, nes jau vėluojam.
Nors nenorėdama išėjau. Pažvelgiau į tamsą taip, tarsi paskutinį kartą būčiau buvusi....

.......................................................................................

Staiga į palatą įėjusi seselė su vaistais sugražino mane į dabartį
- kaip jaučiatės?
- Gerai....
Suleido vaistus ir vėl jai išėjus likau viena. Viena su savo prisiminimais. Tie prisiminimai lyg blogas sapnas neleidžia pabusti, jis kamuoja ir kamuoja. Bet kodėl? Kodėl?
Ir vėl prieš akis ta diena, ta diena, kai....
Mes išėjome į vakarėlį. Eidami tylėjome. Artėjant man darėsi baisu, neramu, lyg kažkokia nuojautoa kamavo, ak, kodėl tada nepaklausiau, būčiau grįžusi namo, gal būčiau sveika, bet turbūt taip buvo lemta.
- o, Laura ! – sušuko Greta, kai mes įėjome.
Visi sužiuro į mus. Man pasidarė nejauku, nežinojau ką sakyti, tik norėjau bėgti, bet Dovydas pagriebęs už rankos sušuko:
- tai prisimenate Laurą, ji sutiko palydėt mane, mat vienas nenorėjau eiti.
Tai pasakės įsitempė į minią.
Atsisėdau prie Roko. Jis buvo mano pusbrolis, nustebau, kai jį pamačiau. Jis buvo toks drovus, ramus, geras vaikas, bet metai daro savo. Per ketverius metus pasikeitęs neatpažįstamai.
Apsidairiau, aplink nepažįstama šutvė. Svaigalų kiek nori: degtinė, sidras ir .......narkotikai. visi jau įsiaudrinę.
Pasiėmusi sulčių stiklinę įsitaisiau kamputyje ir iš ten stebėjau visus. Dovydas gėrė, rūkė žolę. Porelės nesiorentavo aplinkoje, jos jau aistrų sukuryje. Tai gali pamatyti tik per tv, naktį. Pasidarė šlykšu žiūrėti į tą vaizdą. Jau norėjau stotis ir eiti, kai prie manęs prišokęs Dovydas su taure vyno.
- o, šai kur tu, o aš jau visur iėškojau.
- Man čia šlykštu, noriu išeiti.
- Ne, išeiti negali, juk dar neišgėrei.
Ir jis lyg prievarta sugirdė tą vyną. Man pradėjo suktis galva.
- žąsine, ko įpylei į taurę?
- Na, kad būtų linksmiau.
Man viskas sukosi, burnoje kartu, ieškojau ko atsigerti, bet tik svaigalai. Kažkas padavė stiklinę, pamniusi, kad vanduo išgėriau, tačiau ten buvo degtinė.
Aš nežinau kas darosi, tapo labai linksma, tačiau lyg skrisčiau. Kažkas dar pasiūlė taurę – išgėriau. Tada viskas ėjo iš eilės. Rokas įkišo žolės – surūkiau.
Vėliau visi nusprendė įkvėpti miltelių. Visi susėdo aplink stalą ir ėjo iš rankų į rankas. Pagaliau atėjo mano eilė. Visų žvilgsniai įsmigo į mane. Kažkoks man balsas karotjo : NE, NE, NE, NE...... tačiau visų šūksniai ir plojimai paskatino mane. Įkvėpiau. Ir .... aptemo akyse. Širdis pradėjo dar labiau plakti. Pasidarė lengva lengva, lyg skrisčiau dangumi. Bandžiau stotis, bet veltui, sukniubau. Nežinau kiek laiko gulėjau. Pabudau, kai pajutau kažkokį prisilietimą ir jausmą lyg kažkas....

..................................................

- ar miegi? – išgirdau kažkieno balsą
ir vėl sugrįžau į dabartį, pramerkiau akis, o šale manęs stovėjo mama. Aplinkui žaidė saulės zuikučiai.
- ne, jau nemiegu. Atleisk man, mama, prašau.
Pažvelgiau mamai į akis, o jose skausmas ir ašaros. Ji bandė tvardydi, tačiau ašaros riedėjo skrustais.
- viskas gerai, brangute, svarbiausia, kad esi gyva. Tai lyg stebuklas.
- Mama, kaip Dovydas?
- Mažute, jam nepasisekė kaip tau – jis mirė.
Sustingau. Prisiminiau Dovydą, koks jis buvo mielas, gyvibingas ir geras draugas. Pajautau, kad ašaros rieda skruostais, o mamos ranka suspaudė mano ranką. Ir mes taip išbuvome kelta minučių.
- mama, kaip norėčiau atsukti laiką, būtų viskas kitaip.
- Turbūt taip lemta, mažute, atleisk man, kad neradau laiko tau. Pažadu, jog viskas pasikeis.
- Tikiu..... – pasakiau abejingai
- Lankymo valandos baigėsi, - įkišusi galvą pasakė slaugė.
Mama pabučiavo ir išėjo. Vėl likau viena.
Vėl nužvelgiau palatą. Saulės buvo pilna. Taip norėjau būti ten, kur upelis, žolytė... bet...
Dienos bėgo ir bėgo. Dažniausiai buvau viena. Viena tarp keturių sienų, kur galėjau svajoti, prisiminti niekeno netrukdoma. Dažniausia tos dienos įvykiai išokdavo net negalvojant. Stngiausia pamiršti, bet neišėjo.
Atslinkus nakčiai, bandžiau užmigti, bet tik užsimerkus, vėl prieš akis išokdavos tos dienos vaizdai ir vėl blaškydavausi tarp praeities ir dabarties.
...... pajutau kažkieno rankas ant mano kūno. Kažkas bandė nuo manęs nuplėšti rūbus. Atsimerikiau, prieš mane nepažystamas, išsprogusiomis ir aistros ištroškusiomis akimis veidas. Bandžiau priešinis, bet nepavyko. Bandžiau rėkti, bet man užkišo burną. Negalėjau judėti. Mintyse keikiau save, viską kas čia vyko.
Bet staiga pribėgęs Dovydas mane ištraukė pusnuogę iš to niekšo nagų ir įvyko muštynės. Sukaupusi jėgas išbėgau iš tos „landynės“, o paskui mane – Dovydas.
- aš tave parvešiu, Greta paskolino mašiną.
- Bet tu juk apsvaigęs...
- Nieko, viskas bus gerai...
Ir nusitempė į mašiną. Bandė užvesti, bet nesisekė. Vargais negalais užvedė ir mes pajudėjome. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet staiga Dovydas pasikeitė. Jis lyg žvėris, padidino muziką ir greitį. Bandžiau prašyti, kad sulėtintų, bet veltui.
Važiavom pro visą kelią. Griebiau vairą ir bandžiau sustabdyti ir staiga....
... BUM... medis.... stiklas ir sėdynė prispaudė mane, praradau samonė.
Taip sakė komoje pragulėjau du mėnesius. Du mėnesius kabėjau tarp mirties ir gyvenimo. Kovojau ir nugalėjau nežinomybę. Štai aš gyva, tačiau negaliu judėti.
Visada iš prisiminimų į dabartį sugražindavo kažkas įėjęs į palatą. Dabar buvo gydytojas


....................................................................................................................................

- labas rytas, Laura. Na tai kaip miegojai? Tikiuosi gerai. Turiu tau naujieną, manau apsidžiaugsi
- na.....
- Pradėsime kūno terapiją ir dar, kad čia negulėtai taip ilgai mes tau nupirkome vežimėlį, galėsi išvažiuoti į kiemą. O štai ir jis
Man padėjo įsėsti į vežimėlį. Ir pirmą kartą po trijų mėnesių išvažiavau į kiemą. Dabar rugpjūčio pabaiga. Tačiau taip gera įkvėpti gaivaus oro, išgirsti paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą. Pajusti atvirą erdvę.
Prasedėjau gana ilgai. Buvau labai laiminga. Kiekvieną dieną po varginančios terapijos išvešdavo į lauką, kur atsigaudavau ir pagyvėdavau.


..........................................................................................................................................

Dienos bėgo ir bėgo. Vasarą pakeitė ruduo. Tačiau pagerėjimo nejaučiu. Ir toliau kūnas buvo sustinęs, bejausmis. Jis nieko nejautė: nei adatos, nei įvairių prietaisų vibracijos. Kiekvieną dieną save kaltinau už tą kvailystę. Juk žinojau, kad ten nedera eiti, bet ne – ėjau. Gėriau, vartojau narkotikus. Turbūt ir nubaudė Dievas. Nežinau kas bus toliau. Net draugai, kuriuos laikiau tikrais, mane apleido. Tapau dar vienišesnė. Aplanko tik mama ir tėtis, o kur kiti?
Tačiau vieną darganotą ir žvarbią rudens dieną mane aplankė Greta. Ji nedrasiai įslindo į palatą ir verkdama prašė atleidimo.
- Laura, tai aš kalta, kad taip įvyko. Nereikėjo man to leisti. Tačiau svaigalų paveikta nemačiau kas vyksta, negalvodama daviau raktus, tai aš kalta, kad jis miręs, o tu.... prašau atleisti.
Ji atsiklaupė prie lovos. Ir maldaujančius žvilgsniu prašė, kad nors ką pasakytau.
- aš negaliu net miegoti. Ėjau į bažnyčią. Negaliu atleisti sau tol, kol tu man neatleisi...
- taip jau buvo skirta, tu nekalba, - tariau. Stokis ir prisėsk. Papasakok kaip sekasi, kaip Rokas. Girdėjau, kad draugaujat.
Greta nedrasiai atsistojo ir atsisėdo. Bet tylėjo. Ilgai tylėjo. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, ji pradėjo pasakoti. Kalbėjo nedrasiai, bet supratau, kad mano bėda ir Roko dėka ji pasikeite. Ji nevartoja kvaišalų, neištvirkauja.
- tik tavo nelaimė man atvėrė akis. Supratau, kad jei ir toliau taip gyvensiu, tai ir man taip nutiks, ar dar blogiau. O dar Rokas. Jis man labai padėjo ir aš jį pamilau.
Mes ilgai šnekučiavomės, gal dar būtume plepėję, bet atėjusi slaugė pasake, kad lankymas baigtas. Ji pažadėjo dar kartą ateiti ir atsivesti Roką.
Jai išėjsu susimasčiau. Koks yra įdomus gyvenimas. Vieniem sekasi, kitiems ne. Bet aš nudžiugau, kad Gretai, atvėrė akis mano nelaimė.
Užmigau. Miegojau puikiai. Pirmą kartą po komos miegojau gerai. Miegojau lyg angeliukas, lyg mažas vaikas.
Tik ryte mane pažadino keistas kvapas. Kvapas lyg gėlių, gamtos. Pramerkus akis pajutau tarsi gėlių rojuje. Palata kvepėjo gėlėmis. Aromatai maišėsi. Jau norėjau kviesit slaugę, bet pro duris įėjo mama su tortu, o už jos dar būrys buvusių draugu .visi šaukė : SU GIMIMO DIENA!
Prisiminiau, kad šiandiena lapkričio 24 d. ir mano gimtadienis. Jau man 17 metų. Visi sveikino, teikė dovanas, o aš tik dirbtinai šypsojausi.
Buvo visi draugai, tik trūko Dovydo. Vėl nugrimzdau į tą dieną, jis vėl priš mano akis. Jo puokštė, kuri mane nustebino, jei ne jis būčiau išprievartauta, mažai trūko… ir staiga medis ri vėl viskas pranyksta.
- Laura, Laura – išgirdau mamos balsą.
Sugrįžau iš prisiminimų. Pajutau, kad ašaros kaip upeliai trykšta. Mama paėmusi nuvalė ir stipriai stipriai apkabino.
Neglėjau pratarti nei žodžio, tik į visus žiūrėjau. Valgiau tortą, savo gimtadienio tortą, kuriame degė 17 žvakučių.
Visi buvo mieli ir draugiški. Bet man buvo labai liūdna. Juk planavau, kad savo gimtadienį švesiu „ dangaus skliautuose“, bus daug draugų m tačiau ir bara jų yra, bet……

……………………………………………………………………

- dar ne visos staigmenos, durkele.
Įėjo tėtis. Mama paėmė tėčio ranką ir mano ranką, ir tare:
- dukrele, tu turėsi sesutę arba broliuką, mes būsime graži ir laiminga šeima.
Nieko nesakiau. Visi apsikabinome. Mes būsime keturiese. Ir vėl būsiu viena kaip buvau. Kodėl man nesiseka, kodėl?
Juk jie daugiau dėmėsio skirs tam mažam padarėliui. Bet ne man. O kas man liks? Nieko. Nieko man nereikia. Aš juk pripratau būti viena. Būtų keista, o gal ir vargintų rūpinimasis. Išmokau būti savarankiška.
- tu neiko nepaskysi, dukrele?
- Puiku…..,- ir nutilau
- Mažute, mums dabar reikia eiti, ateisim rytoj. Pailsėk. Greit būsi namie, pamatysi.
Visi išėjo. Kaip visada likau viena. Gal ir gerai, kad bus mažiukas, nors turėsiu kuo rūpintis, ką mylėti. Neturėjau nei šuniuko, nei kačiuko, jokio gyvunėlio. Ateis laikas ir pamatysime kaip bus.
Dienos lėkė ir lėkė. Iškrito pirmas sniegas. Taip buvo gražu.
Sedėjau prie lango ir žiūrėjau, gėrėjausi pūga, snaigių šokiu. Taip buvo gražu. Prisiminiau, kaip būdama maža su tėčiu lipdėme sniego senį bėsmegenį. Nosis – morka, akys – dvi sagos ir rankose šluota. Kaip važinėdavau su rogutėmis, taip buvo linksma.
Sapnavau keistą sapną, tarsi bėgčiau pieva, o aplink daug gėlių, daug žmonių. Aš bėgu ir bėgu. Girdžiu, jok kažkas sako: „ bėk ir neatsigręžk, jei atsigręši suklupsi ir suakmenėsi“
Ką tai galėtų reikšti?
Rytoj paskutinė terapijos diena, rytoj į pasaulį pasibels sesutė. Bet tai bus rytoj.
Bandžiau stoti iš vežimėlio, bet tik pargriuvau. O išgirdusi kritimą įbėgo slaugė, kurią pasamdė tėvai.
- aš tik norėjau pabandyti atsistoti.
Pravirkau.
- nenusimink, pamatysi, kad vėl galėsi judėti, galėsi vėl bėgioti ir džiaugtis gyvenimu.
- Bet jau du mėnesiai, o nieko, kodėl?
Ji mane apkabino.
Kita diena atėjo taip greitai, nespėjau užsimerkti, o jau reikia keltis ir važiuoti į paskutinę terapiją, o paskui bus kaip bus.
- labas, Laura, na kaip nusiteikusi? – paklausė gydytojas.
- Nekaip.
Tačiau įvyko kažkoks stebuklas, aš sušukau iš skausmo, kai dūrė adatą. Aš vos nepašokau nuo stalo.
Gydytojai susižvalgė ir tarė:
- na matai, tu sveiksti. Teks dar keleta procedūrų atlikti.
Buvau laiminga, labai laiminga. Kirbėjo mažytė kibirkštėlė, kad aš vėl būsių Laura, ta Laura, kuri mėgo bėgioti po žalią pievą, pas močiutę kaime, mėtytis gniūžtėmis ir….
- gimė, gimė….
Mane gražino į erdvę šie žodžiai. Gimė mano sesutė. Pažadu, aš ją labai mylėsiu, nepaliksiu vienos, kaip teko būti vienai dideliuose namuose.
Nuvežė ir aš pamačiau mažą mažutę, bejėgį padarėlį, kuris savo mažutėmis rankytėmis trynė akytes. Kaip galima nepamilti tokio nekalto ir bejėgio vaikučio.
- tėti pameni, kaip aš tokia buvau?
- Tu kokia buvai? O aš maniau, kad… ak, kaip greitai užaugai. Net nepastebėjau. Tikrai panelė, tik kavalieriaus reikia.
- Tėti, ką šneik, kas norės žiūrėti į invalidę. Beja siandiena pajutau adatas.
- Na matai, greit galėsi bėgioti, o tada gerbėjų neatsiginsi.
Bejuokaudami grįžome namo, kur laukė šilta vakarienė. Susėdom, bet trūko mamos. Ji grįš tik po savaitės su sesute.


…………………………………………………………………………………………

Kaip puiku, kad terapija man padeda, pradedu jausti save. Gali būti, kad iš tikrūjų judėsiu ir būsiu laiminga.
Liko kelios dienos iki kalėdų. Aš meldžiausi ir prašiau, kad įvyktų stepbukas ir aš galėčiau judėti. Terapija atrodo vis efektyvesnė, o sesutė vis auga ir auga. Rodos viskas klostosi gerai. Mokausi namie, ateina mokytoja. Viskas sekasi puikiai.
Aušo kalėdų diena, kuri žadėjo pilna stebuklų, o gal ir norų išsipildymo. Visi pusryčiavome, kai atėjo slaugė ir pasakė, kad prie eglutės kažkas nutiko. Visi pakilo bėgti pžiūrėti. Aš taip pat pakilau, pakilau, o stebukle, aš judu, aš vaikštau!
Visi nustebo, kai aš įėjau į salioną, kur stovėjo eglė.
- mama, tėti, aš vaikštau, vaikštau! Galiu judėti, - pribėgau prie apstulbusių namiškių.
Buvau laiminga, įvyko stebuklas, kurio nesitikėjau.
Aš bėgau į apsniktą kiemą, ir kaip vaikystėje mėčiau gniūžtėmis, lipdžiau senį besmegenį, dūkau. Kaip buvo gera. Taip puiku.
- ačiū tau, Dieve!

.............................................................................................................................

Prabėgo daug metų nuo tos dienos. Dabar sėdėdama prie židinio ir rašydama kursinį darbą prisiminiau savo kavailas dienas ir niekada nepamiršiu, to kalėdinio stebuklo, kuris įvyko su Dievo pagalba.
Supratau, kad likimo valdyti negalima. Gimsti, o tau jau visas gyvenimas nulemtas.
Sesutė užaugo. Aš papasakojau savo vargus. Tikiuosi nepakartos to, ką aš dariau.
Mano svajonės išsipildė. Esu laiminga ir tuoj būsiu žinoma teisininkė, laiminga mama ir žmona.
Ačiū tau Dieve, kad dar suteikei vieną šansą, šansą pakeisti savo gyvenimą.

2009m. Birželio 2d. 11:26

salibaba / Pirmoji meilė  2009 m. birželio 2 d.  salibaba / Šaltuma  2009 m. birželio 2 d.  salibaba / Nežinau  2009 m. birželio 2 d.